„Širdele, ateik“ -
taip gali prasidėti meilės laiškelis. Tačiau vyrui laiškus
rašiusios Emmos Hauck gyvenimo istorija ne tokia romantiška.
1909 metų vasario 7 d.
trisdešimtmetė dviejų mažų vaikų motina pirmą kartą atsidūrė
psichiatrinėje Heidelbergo ligoninėje. Po mėnesio moterį paleido,
tačiau jos sveikata sparčiai blogėjo.
Kovo 15 d. ją paguldo
antrą kartą, o maždaug po pusės metų Emma pripažįstama
neišgydoma, tad persiunčiama į itin sunkiems pacientams skirtą
Vislocho kliniką.
Čia ji praleido 11 metų
iki pat savo mirties 1920 m.
Laiškus vyrui, mokyklos
mokytojui Michaeliui Hauckui Emma pradėjo rašyti dar būdama
Heidelbergo ligoninėje. Ji pastoviai maldavo leisti jai tai daryti.
Akivaizdus moters bandymas atkurti santykį su praeitimi, su savo
namais, tačiau parašiusi šiuos laiškus ji niekuomet neklausinėjo
nei apie tolimesnį jų likimą (laiškai taip ir nebuvo išsiųsti),
nei apie susitikimą su mylimu vyrų.
Patys laiškai ganėtinai
keisti. Juos sudarė begalės kartų parašytas vienintelis žodžių
junginys Herzensschatzi komm (širdele, ateik) arba žodžiai komm,
komm, komm (ateik, ateik, ateik). Tai yra, vietoje konkretaus
kreipimosi į šeimą - tik nevilties kupinas šauksmas. Mažučiai
lapeliai taip tankiai prirašyti, kad viena ant kitos rašomos
eilutės jau tapo sunkiai įskaitomos. Atvejis, įdomus psichiatrijos
istorijoje.
