2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

Saturnalijos - romėniškos Kalėdos

Šiais laikais Kalėdos siejamos su papuošimais, dovanomis ir atleidimu vienas kitam. O kaipgi metų pabaigą šventė romėnai?

Jie šventė Saturnalijas - triukšmingą metų pabaigos šventę. Visi šėldavo, daug gerdavo, nuogi dainuodavo gatvėse, triukšmaudavo, lošdavo viešose vietose.

Romėnas Makrobijus V a. pradžioje parašė savotišką romėnų religijos enciklopediją Saturnalia. Traktate minima, kad kažkoks dievo Saturno žynys viešai teigė: „pats dievas nurodo – per Saturnalijas negalvoti apie rimtus dalykus“. Šventės periodu pasikeisdavo netgi socialinė santvarka – prie stalo ponai patarnaudavo vergams, suaugusieji – vaikams, o vergai galėjo laisvai lošti.

Aristokratai nusimesdavo konservatyvius apdarus ir vilkdavosi ryškiomis spalvomis – raudona, aukso, purpurine. Vergai nešiodavo pilleum arba „laisvės kepurę“. Šis simbolinis galvos apdangalas reiškė, kad Saturnalijų metu jie yra „laisvi“.

Istorikas Titas Livijus rašė, kad 217 m. pr. Kr. Romos Saturno šventykloje vyko grandiozinė šventė. Makrobijus tai patvirtino savo veikale pridurdamas, kad šventės dalyvių minia užplūdo gatvę šaukdama: „Io Saturnalia!“. Žmonės sveikino vieni kitus, lyg sakydami: „Linksmų Kalėdų!“.

Privalomas Saturnalijų atributas – maža dievo Saturno statulėlė. Didžiojoje šventykloje dievo statulos kojos ištisus metus būdavo surištos vilnonio audinio juostelėmis. Šventės dieną jas šiek tiek atlaisvindavo – tai simbolizavo romėnų atsipalaidavimą Saturnalijų periodu.

Žmonėms leisdavo lošti viešose vietose, vykdavo vežimų lenktynės. Apskritai, visas gyvenimas sustodavo – išskyrus keletą atvejų, kai bandyta nuversti vyriausybę. Saturnalijas, kaip „patį geriausią laiką“ aprašė I a. poetas Gajus Valerijus Katulas. Romėnų kalendoriuje tai buvo pati svarbiausia data ir reikšmingiausia šventė.


Romėniškosios Kalėdos atsirado iš trijų žiemos švenčių. Amžiai bėgo, papročiai kito, tradicijos liejosi tarpusavyje, bet visų tų švenčių pagrindinis akcentas – metų derlius ir Saturno garbinimas. Saturnalijos švęstos gruodžio 17 dieną, vėliau ši diena paskirta Opalijai, o pati šventė dedikuota Saturno žmonai ir seseriai, kuri buvo gausybės ir žemės vaisių deivė. Anot Makrobijaus, abi šventės pasibaigdavo kartu, nes viena siejosi su dangumi (Saturnu), kita su žeme (Opalija). Trečioji žiemos šventė buvo bruma, kai romėnai linksmindavosi trumpiausią metų dieną. Brumalijos sutapdavo su žiemos saulėgrįža, tad šventė vykdavo gruodžio 21 arba 22 dieną.

Ilgainiui šios trys šventės pavirto viena. Ir ne šiaip švente, bet septynių dienų maratonu, pradedant gruodžio 17 ir baigiant gruodžio 23 d. Imperatorius Augustas (27 m. pr. Kr. - 14 m.) sutrumpino šias linksmybes iki trijų dienų, nes nebegalėjo suvaldyti šėlstančios minios. Kiek vėliau, imperatorius Kaligula (37-41) Saturnalijas prailgino iki penkių dienų, o Makrobijaus laikais, V a., jos truko kone dvi savaites.

Kaip ir daugelio romėniškųjų tradicijų, taip ir Saturnalijų kilmė pasiklydusi amžių glūdumoje. Rašytojas Kolumela savo knygoje apie žemdirbystę De Re Rustica, išleistoje I amžiuje, rašė, kad Saturnalijos vainikavo žemės ūkio darbų pabaigą. Šventė sutapdavo su žiemos saulėgrįža ir paįvairindavo monotonišką metų laiką.

Romėnai dovanodavo ir gaudavo dovanas. Tai buvo arba baltos žvakės cerei, arba molinės kaukės sigillariae. Žvakės simbolizavo ilgėjančią dieną, o kaukės buvo gražūs papuošimai. Kartais namus puošdavo įvairiais žolynais, o Saturnui aukotos uogos.

Beje, ne visi džiaugėsi metų pabaigos švente. Seneka skundėsi, kad pašėlusi minia tiesiog nekontroliuojama, o Plinijus Jaunesnysis viename iš savo laiškų rašė, kad jis tiesiog sėdėjo užsirakinęs savo namuose, kol linksmybės baigėsi.

IV a. Saturnalijos prarado savo svarbą, nes įsigalėjus krikščionybei, svarbiausia metų švente tapo Velykos – Kristaus prisikėlimas. Kai bažnyčia galutinai sutarė dėl Kristaus gimimo datos, ji patvirtino, kad gruodžio 25-oji bus šventa diena, bet ne skirta švęsti. Juk reikėjo išguiti tokias primityvias Saturnalijų tradicijas, kaip lošimas, girtuokliavimas ir, kas svarbiausia, pagoniško dievo garbinimas.

Visgi Katalikų bažnyčios bandymai uždrausti Saturnalijas nebuvo sėkmingi. VIII a. bažnyčios vadovybė piktinosi, kad netgi Romoje žmonės vis dar garbina senuosius pagoniškus papročius, susijusius su Saturnalijomis ir kitomis žiemos šventėmis.