Šiais laikais Kalėdos siejamos su papuošimais, dovanomis ir
atleidimu vienas kitam. O kaipgi metų pabaigą šventė romėnai?
Jie šventė Saturnalijas - triukšmingą metų pabaigos šventę. Visi šėldavo, daug gerdavo, nuogi dainuodavo gatvėse, triukšmaudavo, lošdavo viešose vietose.
Romėnas Makrobijus V a. pradžioje parašė savotišką romėnų
religijos enciklopediją Saturnalia. Traktate
minima, kad kažkoks dievo Saturno žynys viešai teigė: „pats
dievas nurodo – per Saturnalijas negalvoti apie rimtus dalykus“. Šventės periodu pasikeisdavo
netgi socialinė santvarka – prie stalo ponai patarnaudavo vergams,
suaugusieji – vaikams, o vergai galėjo laisvai lošti.
Aristokratai nusimesdavo
konservatyvius apdarus ir vilkdavosi ryškiomis spalvomis –
raudona, aukso, purpurine. Vergai nešiodavo pilleum
arba „laisvės kepurę“. Šis simbolinis galvos apdangalas
reiškė, kad Saturnalijų metu jie yra „laisvi“.
Istorikas Titas Livijus rašė,
kad 217 m. pr. Kr. Romos Saturno šventykloje vyko grandiozinė
šventė. Makrobijus tai patvirtino savo veikale pridurdamas, kad šventės
dalyvių minia užplūdo gatvę šaukdama: „Io Saturnalia!“.
Žmonės sveikino vieni kitus, lyg sakydami: „Linksmų Kalėdų!“.
Privalomas
Saturnalijų
atributas –
maža dievo Saturno statulėlė. Didžiojoje šventykloje dievo
statulos kojos ištisus metus būdavo surištos vilnonio audinio
juostelėmis. Šventės dieną jas šiek tiek atlaisvindavo – tai
simbolizavo romėnų atsipalaidavimą Saturnalijų periodu.
Žmonėms
leisdavo lošti viešose vietose, vykdavo vežimų lenktynės.
Apskritai, visas gyvenimas sustodavo – išskyrus keletą atvejų,
kai bandyta nuversti vyriausybę. Saturnalijas,
kaip „patį geriausią laiką“ aprašė I a. poetas Gajus
Valerijus Katulas. Romėnų kalendoriuje tai buvo pati svarbiausia
data ir reikšmingiausia šventė.
Romėniškosios
Kalėdos atsirado iš trijų žiemos švenčių. Amžiai bėgo,
papročiai kito, tradicijos liejosi tarpusavyje, bet visų tų
švenčių pagrindinis akcentas – metų derlius ir Saturno
garbinimas. Saturnalijos švęstos gruodžio 17 dieną, vėliau ši
diena paskirta Opalijai, o pati šventė dedikuota Saturno žmonai ir
seseriai, kuri buvo gausybės ir žemės vaisių deivė. Anot
Makrobijaus, abi šventės pasibaigdavo kartu, nes viena siejosi su
dangumi (Saturnu), kita su žeme (Opalija). Trečioji žiemos šventė
buvo bruma,
kai romėnai linksmindavosi trumpiausią metų dieną. Brumalijos
sutapdavo su žiemos saulėgrįža, tad šventė vykdavo gruodžio 21
arba 22 dieną.
Ilgainiui šios trys šventės pavirto viena.
Ir ne šiaip švente, bet septynių dienų maratonu, pradedant
gruodžio 17 ir baigiant gruodžio 23 d. Imperatorius Augustas (27 m.
pr. Kr. - 14 m.) sutrumpino šias linksmybes iki trijų dienų, nes
nebegalėjo suvaldyti šėlstančios minios. Kiek vėliau, imperatorius Kaligula (37-41)
Saturnalijas prailgino iki penkių dienų, o Makrobijaus laikais, V
a., jos truko kone dvi savaites.
Kaip ir daugelio romėniškųjų tradicijų,
taip ir Saturnalijų kilmė pasiklydusi amžių glūdumoje. Rašytojas
Kolumela savo knygoje apie žemdirbystę De
Re Rustica,
išleistoje I amžiuje, rašė, kad Saturnalijos vainikavo žemės
ūkio darbų pabaigą. Šventė
sutapdavo su žiemos saulėgrįža ir paįvairindavo monotonišką
metų laiką.
Romėnai
dovanodavo ir gaudavo dovanas. Tai buvo arba baltos žvakės cerei,
arba
molinės kaukės sigillariae.
Žvakės simbolizavo ilgėjančią dieną, o kaukės buvo gražūs
papuošimai. Kartais namus puošdavo įvairiais žolynais, o Saturnui
aukotos uogos.
Beje,
ne visi džiaugėsi metų pabaigos švente. Seneka skundėsi, kad
pašėlusi minia tiesiog nekontroliuojama, o Plinijus Jaunesnysis
viename iš savo laiškų rašė, kad jis tiesiog sėdėjo
užsirakinęs savo namuose, kol linksmybės baigėsi.
IV
a. Saturnalijos prarado savo svarbą, nes įsigalėjus krikščionybei,
svarbiausia metų švente tapo Velykos – Kristaus prisikėlimas. Kai
bažnyčia galutinai sutarė dėl Kristaus gimimo datos, ji
patvirtino, kad gruodžio 25-oji bus šventa diena, bet ne skirta švęsti. Juk reikėjo
išguiti tokias primityvias Saturnalijų tradicijas, kaip lošimas,
girtuokliavimas ir, kas svarbiausia, pagoniško dievo garbinimas.
Visgi
Katalikų bažnyčios bandymai uždrausti Saturnalijas nebuvo
sėkmingi. VIII a. bažnyčios vadovybė piktinosi, kad netgi
Romoje žmonės vis dar garbina senuosius pagoniškus papročius,
susijusius su Saturnalijomis ir kitomis žiemos šventėmis.
