2015 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

Kas yra omažas?

Omažas (iš prancūzų k. hommage) – tai viena iš feodalinės epochos simbolinių ceremonijų. Vakarų Europoje viduramžiais šių apeigų metu būdavo sudaroma vasalinė sutartis.

Viskas vykdavo taip: senjoras pasitikdavo būsimąjį vasalą sėdėdamas arba stovėdamas; vasalas priklaupdavo priešais jį ant vieno kelio, paimdavo senjorą už rankų ir paskelbdavo save jo „žmogumi“ už konkretų leną, t.y. žemę, rečiau pareigas ar piniginę rentą, kurią senjoras duodavo vasalui iki gyvos galvos. Tada senjoras pabučiuodavo vasalą taikos vardan ir pakeldavo jį. Atlikęs omažo apeigas, vasalas prisiimdavo konkrečias pareigas ir atsakomybę prieš senjorą. Jų laikymasis turėjo būti patvirtintas ypatinga ištikimybės priesaika.

Omažas apibrėždavo, ką vasalas privalo daryti ir kas jam draudžiama.

Vasalas privalėjo: kviečiamas atvykti į senjoro dvarą, padėti senjorui karine jėga ir pinigais (jei reikia išpirkti senjorą iš nelaisvės). Jam buvo draudžiama kelti ranką prieš senjorą, išduoti paslaptis, regzti pinkles. Vasalas negalėjo kėsintis nei į senjoro asmenį, nei į jo tvirtovę, nei į valdas.

Nuo VIII a. omažas buvo derinamas su ištikimybės priesaika fua (iš prancūzų k. foi). Iki XI a. senjoro ir vasalo ryšys, sutvirtintas omažu ir fua, buvo pakankamai asmeniškas. Ilgainiui dar pradėta taikyti investitūra, t.y. žemės feodo) leno perdavimas vasalui juridiškai.