Istorija mena nemažai
kruvinų dvikovų. Ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų. Būta ir
tokių atvejų, kai moteris į dvikovą iškviesdavo vyrą.
Jau senais laikais
dailiosios lyties ginčai neretai būdavo sprendžiami fizine jėga.
Romėnų istorikas Amianas Marcelinas (325-391) pasakojo, kad galų
moterys mušasi kumščiais ir spardo ne tik viena kitą, bet ir
vyrus. Herodotas rašė, kad vienoje graikiškoje provincijoje
merginos susirinko ir kūlė viena kitą lazdomis.
Egzistavo įdomus paprotys - „pasivaikščiojimas po salą“. Susiginčiję asmenys
mažoje salelėje garbingai susikaudavo tarpusavyje. Jei konfliktas
kildavo tarp vyro ir moters, varžovą-vyrą įkeldavo į negilią
duobę arba parišdavo jam kairę ranką. Taip moteriai didėjo
šansai laimėti dvikovą.
Teisminė vyro ir moters dvikova
Hans Talhoffer, 1459 m.
Pirmoji patikima
informacija apie moterų dvikovas užfiksuota XVI a. Milano šv.
Benediktos moterų vienuolyno kronikoje rašoma, kad 1571 m. gegužės
27 d. atvyko dvi kilmingos senjoritos. Jos paprašė abatės skirti
celę bendrai maldai. Abatė leido. Užsirakinę senjoritos
išsitraukė durklus ir puolė viena kitą. Kai išgąsdintos
triukšmo vienuolės įsiveržė į celę, jos pašiurpo. Ant žemės
gulėjo dvi kruvinos merginos: viena negyva, kita merdėjo.
Izabelos de Carazzi ir Diambros de Pottinella dvikova
José de Ribera, 1636 m.
XVII a. viduryje damų
dvikovos ypač išpopuliarėjo. Prancūzijoje, Italijoje ir
Vokietijoje dailioji lytis pašėlo. Į dvikovą galėjo iškviesti
dėl vienodų suknelių ar tiesiog šnairo žvilgsnio. Dvikovų
žiaurumas stebino. Jeigu tarp vyrų iš dešimties dvikovų keturios
buvo mirtinos, tai moterų santykių aiškinimasis baigdavosi mirtimi
beveik šimtu procentų.
Iš esmės, moterų
dvikovos taisyklių neturėjo. Eigoje prie konflikuojančių galėjo
prisijungti ir sekundantės, špagų ašmenis dažnai sutepdavo
nuodais, o šaudymas iš pistoletų trukdavo tol, kol viena iš
dvikovos dalyvių žūdavo arba ją sunkiai sužeisdavo.
Būta atvejų, kai
dvikovoje dalyvaudavo vyras ir moteris. XVII a. gražios našlės
grafienės de Sen Belmon namuose savavališkai apsigyveno vienas
prancūzų karininkas. Iš pradžių grafienė bandė nekviestą
svečią išprašyti gražiuoju, bet įžūlus vyras nereagavo. Tada
moteris apsimetusi ševaljė de Sen Belmonu, iškvietė jį į
dvikovą.
Į paskirtą vietą ji
atvyko nusigrimavusi ir apsirengusi vyriškais drabužiais. Po kelių
minučių grafienė vikriai išmušė špagą karininkui iš rankų
ir kreipėsi į jį: „Mesjė, jūs galvojate, kad kovėtės su
ševaljė. Jūs klystate – aš esu madam de Sen Belmon. Ateityje
prašau jūsų labiau atsižvelgti į moters prašymus.“
Ypač
tragiškai baigdavosi dvikovos tarp moterų ir jas palikusių vyrų.
Paryžiaus archyvuose išliko istorija apie madmuazelę Lerjė, kuri
atkeršijo neištikimam mylimajam. Sutikusi jį gatvėje, įdėjo į
ranką pistoletą ir pasiūlė čia pat susikauti dvikovoje. Vyras šovė į orą, o madmuazelė Lerjė iššaudė visas kulkas
tiesiai į neištikimąjį.
Kai į Rusijos imperijos
sostą įžengė Jekaterina II, prasidėjo moterų dvikovų bumas.
Nenuostabu, juk dar būdama penkiolikmete vokiečių princese 1744 m.
birželį ji kovėsi su savo trečios eilės pussesere.
Vien 1765 m. Rusijoje
užfiksuota 20 moterų dvikovų, aštuoniose jų pati imperatorė
buvo sekundantė. Beje, Jekaterina II griežtai priešinosi dvikovoms
iki mirties, jos lozungas buvo - „iki pirmo kraujo lašo!“.
Mirus
Jekaterinai II, dvikovos vėl tapo kruvinos ir dažnai mirtinos.
Prancūzijos markizė de Mortene aprašė savo įspūdžius: „rusų
damos mėgsta aiškintis santykius ginklu. Jų dvikovos ganėtinai
primityvios lyginant su prancūzių. Jose matyti vien noras
sunaikinti priešininkę ir aklas įniršis“. Prancūzių dvikovos
buvo pikantiškesnės, nes tais laikais atsirado mada kautis iki
juosmens apsinuoginus.
Baigiantis
XIX a. dvikovos palaipsniui ėmė nykti ir tapo karikatūriškos.
Niekas į jas nežiūrėjo rimtai. Laikmetis pasikeitė –
revoliucijos ir karai sekė vienas paskui kitą, nebeliko kada
aiškintis dėl suknelių. Aišku, viena kita ginkluota dvikova dar
įvykdavo.
1905 m. pašto atvirukas
