Kai moterys kovėsi dvikovose

Istorija mena nemažai kruvinų dvikovų. Ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų. Būta ir tokių atvejų, kai moteris į dvikovą iškviesdavo vyrą.

Jau senais laikais dailiosios lyties ginčai neretai būdavo sprendžiami fizine jėga. Romėnų istorikas Amianas Marcelinas (325-391) pasakojo, kad galų moterys mušasi kumščiais ir spardo ne tik viena kitą, bet ir vyrus. Herodotas rašė, kad vienoje graikiškoje provincijoje merginos susirinko ir kūlė viena kitą lazdomis.

Egzistavo įdomus paprotys - „pasivaikščiojimas po salą“. Susiginčiję asmenys mažoje salelėje garbingai susikaudavo tarpusavyje. Jei konfliktas kildavo tarp vyro ir moters, varžovą-vyrą įkeldavo į negilią duobę arba parišdavo jam kairę ranką. Taip moteriai didėjo šansai laimėti dvikovą.

Teisminė vyro ir moters dvikova

Hans Talhoffer, 1459 m.

Pirmoji patikima informacija apie moterų dvikovas užfiksuota XVI a. Milano šv. Benediktos moterų vienuolyno kronikoje rašoma, kad 1571 m. gegužės 27 d. atvyko dvi kilmingos senjoritos. Jos paprašė abatės skirti celę bendrai maldai. Abatė leido. Užsirakinę senjoritos išsitraukė durklus ir puolė viena kitą. Kai išgąsdintos triukšmo vienuolės įsiveržė į celę, jos pašiurpo. Ant žemės gulėjo dvi kruvinos merginos: viena negyva, kita merdėjo.

Izabelos de Carazzi ir Diambros de Pottinella dvikova

José de Ribera, 1636 m.

XVII a. viduryje damų dvikovos ypač išpopuliarėjo. Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje dailioji lytis pašėlo. Į dvikovą galėjo iškviesti dėl vienodų suknelių ar tiesiog šnairo žvilgsnio. Dvikovų žiaurumas stebino. Jeigu tarp vyrų iš dešimties dvikovų keturios buvo mirtinos, tai moterų santykių aiškinimasis baigdavosi mirtimi beveik šimtu procentų.

Iš esmės, moterų dvikovos taisyklių neturėjo. Eigoje prie konflikuojančių galėjo prisijungti ir sekundantės, špagų ašmenis dažnai sutepdavo nuodais, o šaudymas iš pistoletų trukdavo tol, kol viena iš dvikovos dalyvių žūdavo arba ją sunkiai sužeisdavo.

Būta atvejų, kai dvikovoje dalyvaudavo vyras ir moteris. XVII a. gražios našlės grafienės de Sen Belmon namuose savavališkai apsigyveno vienas prancūzų karininkas. Iš pradžių grafienė bandė nekviestą svečią išprašyti gražiuoju, bet įžūlus vyras nereagavo. Tada moteris apsimetusi ševaljė de Sen Belmonu, iškvietė jį į dvikovą.

Į paskirtą vietą ji atvyko nusigrimavusi ir apsirengusi vyriškais drabužiais. Po kelių minučių grafienė vikriai išmušė špagą karininkui iš rankų ir kreipėsi į jį: „Mesjė, jūs galvojate, kad kovėtės su ševaljė. Jūs klystate – aš esu madam de Sen Belmon. Ateityje prašau jūsų labiau atsižvelgti į moters prašymus.“

 Ypač tragiškai baigdavosi dvikovos tarp moterų ir jas palikusių vyrų. Paryžiaus archyvuose išliko istorija apie madmuazelę Lerjė, kuri atkeršijo neištikimam mylimajam. Sutikusi jį gatvėje, įdėjo į ranką pistoletą ir pasiūlė čia pat susikauti dvikovoje. Vyras šovė į orą, o madmuazelė Lerjė iššaudė visas kulkas tiesiai į neištikimąjį.

Kai į Rusijos imperijos sostą įžengė Jekaterina II, prasidėjo moterų dvikovų bumas. Nenuostabu, juk dar būdama penkiolikmete vokiečių princese 1744 m. birželį ji kovėsi su savo trečios eilės pussesere.

Vien 1765 m. Rusijoje užfiksuota 20 moterų dvikovų, aštuoniose jų pati imperatorė buvo sekundantė. Beje, Jekaterina II griežtai priešinosi dvikovoms iki mirties, jos lozungas buvo - „iki pirmo kraujo lašo!“.

Mirus Jekaterinai II, dvikovos vėl tapo kruvinos ir dažnai mirtinos. Prancūzijos markizė de Mortene aprašė savo įspūdžius: „rusų damos mėgsta aiškintis santykius ginklu. Jų dvikovos ganėtinai primityvios lyginant su prancūzių. Jose matyti vien noras sunaikinti priešininkę ir aklas įniršis“. Prancūzių dvikovos buvo pikantiškesnės, nes tais laikais atsirado mada kautis iki juosmens apsinuoginus.

Baigiantis XIX a. dvikovos palaipsniui ėmė nykti ir tapo karikatūriškos. Niekas į jas nežiūrėjo rimtai. Laikmetis pasikeitė – revoliucijos ir karai sekė vienas paskui kitą, nebeliko kada aiškintis dėl suknelių. Aišku, viena kita ginkluota dvikova dar įvykdavo.

1905 m. pašto atvirukas