XIV - XVIII a. europiečio
raciono pagrindą sudarė duona. Būtent valgydamas duoną žmogus
gaudavo 80-90% visų reikalingų kalorijų. Iš grūdų paruoštas
maistas vyravo racione dėl to, kad grūdus buvo galima ilgai laikyti
ir jie buvo pakankamai ekonomiški.
Jeigu imtume 1000 iš duonos
gaunamų kalorijų ir palyginime juos su 1000 kalorijų, gaunamų iš
kitų maisto produktų, tai XVII a. Florencijoje mėsa, priklausomai
nuo jos kokybės, kainavo 5-17 kartų brangiau už duoną, sūdyta
žuvis - 15 kartų, kiaušiniai - 7 kartus, sūris - 4-7, cukrus -
10-20 kartų brangiau. Maistingumo ir kainos atžvilgiu su duona
galėjo lygintis nebent pupos.
Išlaidos maistui
prarydavo didžiulę dalį žmonių pajamų. Štai XVI a.
klestinčiame Antverpene apie 80% šeimos pinigų buvo išleidžiama
maistui, o pusė šios sumos - duonai pirkti. XIX a. Italijoje,
priklausomai nuo finansinės šeimos padėties, duonai būdavo
išleidžiama nuo 52 iki 95% biudžeto.
Massimo Livi Bacci, "Demografinė Europos istorija"
