2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Dirižablio L-49 žūtis

1917 m. spalio 17 d. Britanijos link pajudėjo 11 vokiškų „cepelinų“. Cepelinai turėjo bombarduoti karinius anglų objektus, tame tarpe ir esančius Londone. Tačiau daugeliui šių pabaisų kelionė nepavyko. Prastos oro sąlygos ir stiprus vėjas kelis dirižablius ėmė nešti į Prancūzijos gilumą.



Bejėgiškai pakibęs L-49

Spalio 20 d. ryte virš Prancūzijos miesto Bourbonne-les-Bains pasirodė du kryžiais paženklinti vokiečių dirižabliai, L – 49 ir L – 50. Juos apsupę prancūzų lėktuvai atakavo „cepelinus“ iš visų pusių. Pasakojama, kad dramą ore stebėjo visi apylinkių gyventojai. 



Po valandos mūšio L-49 pasuko Anonkūro link, tačiau neišlaikęs puolimo pakibo ant medžių, pirmgaliu įsirėžęs į pamiškės kalvas. Vienuolikos karių įgula pabandė sunaikinti dirižablį, tačiau buvo paimta į nelaisvę. Pamušto dirižablio nepavyko padegti ir iš paskos skrendančiam L-50 (kuris netrukus taip pat buvo numuštas). Visus patekusius jiems į rankas dirižablius prancūzai nuodugniai ištyrė. Paaiškėjo, kad L-49 buvo ginkluotas tik dviem kulkosvaidžiais. Atrodytų, - neįtikėtina, tačiau tai neturėtų stebinti. Į didelį aukštį galintys pakilti, bombų prikrauti "cepelinai" Pirmojo pasaulinio karo laikų aviacijai bei priešlektuvinei gynybai buvo tiesiog nepasiekiami. 


Tačiau tokios aukštuminės padangių kelionės turėjo savo kainą. Esant itin nepalankiam orui įgula patirdavo rimtų nušalimų, kariai susirgdavo "aukštumų liga", prarasdavo sąmonę. Tobulesnės kvėpavimo kaukės buvo sukurtos vėliau. Be to, galimas aukštis labai priklausė ir nuo oro sąlygų. 
Visa tai puikiai paaiškina, kodėl vokiečių dirižabliai virš Prancūzijos skrido palyginti žemai. 


Prancūzų kariai pozuoja su L-49 dirižablyje rasta Vokietijos karo vėliava