Bausmė už ginklo neturėjimą

1601 metais Nordlingeno amatininkas, vardu Hansas Schwarzas, buvo suimtas miesto valdžios už, kaip šiandien pasakytų, ginklų laikymo taisyklių pažeidimą. Schwarzo kaltė buvo ne tą, kad jis turėjo namuose uždraustus ginklus. Priešingai. Amatininkas suimtas už tai, kad jų neturėjo! 

Tais pačiais metais be Hanso Schwarzo suimti dar keli Nordlingeno namų valdytojai. Netrukus valdžia visus paleido įspėjusi dviejų savaičių laikotarpyje tinkamai apsiginkluoti. Kituose Vokietijos miestuose norintis vesti jaunikis turėjo įrodyti, kad turi reikiamą ginkluotę bei šarvuotę. Kodėl? Todėl, kad laisvo miesto gyventojas yra laisvas pilietis. O laisvo miesto gyventojo pareiga (nepaisant to, kad turtingi miestai dažnai samdėsi kariuomenę) – ginti save, savo garbę, savo šeimą ir savo miestą, užtikrinantį jam visas laisves. Ne veltui daugelio laisvųjų Europos miestų statusą liudijo turgaus aikštėse ir prie rotušių statoma riterio Rolando su kalaviju rankose, statula. 

XV a. Vokietijoje visi kas nevykdė ginklų laikymo reikalavimų, gaudavo mokėti baudas, buvo kalinami, išvaromi, prarasdavo pilietines teises. 1444 m. italų humanistas Enea Silvio de Piccolomini apie vokiečius rašė, kad „kiekvienas gildijai priklausantis biurgeris namuose įsirengęs ginklinę“ ir „visi gyventojai išmokę puikiai elgtis su ginklais“. Tačiau, nepaisant teigiamo valdžios požiūrio į gyventojų ginklavimąsi, tam tikrais atvejais teisė nešioti bei turėti ginklą galėjo būti ir atimta.

1543 metais Blauberno karininkas prarado teisę į ginklą visiems laikams už tai, kad puolė dvikovos priešininką, kuris jau parblokštas gulėjo ant žemės. Neginkluoto, sužaloto, negalinčio pasipriešinti žmogaus puolimas su ginklu rankose, remiantis laisvųjų miestų įstatymais, laikytas negarbingu, nevyrišku elgesiu. Tais pačiais metais buvo „nuginkluotas“ ir Augsburgo kepėjas, kuris apimtas pykčio ar aptemus sąmonei įsmeigė kalaviją į tikro ar tariamo priešininko duris. 1551 m. laisvas Haberšlachto kaimo valstietis už priesaikos sulaužymą buvo nuteistas „niekuomet nenešioti jokio ginklo, išskyrus duonriekį peilį nulaužtu smaigaliu“.

Teisė į ginklą galėjo būti atimta ir už kitus nusižengimus ar „dorovines ydas“: finansinį lengvabūdiškumą, neištikimybę, vagystę, žmonos mušimą. Akivaizdu, kad to meto Vokietijoje ginklas simbolizavo kai ką daugiau nei kovos bei savigynos instrumentą. Tai buvo laisvo ir garbingo, paprotį bei įstatymą gerbiančio žmogaus atributas.