1601 metais
Nordlingeno amatininkas, vardu Hansas Schwarzas, buvo suimtas miesto
valdžios už, kaip šiandien pasakytų, ginklų laikymo taisyklių
pažeidimą. Schwarzo kaltė buvo ne tą, kad jis turėjo namuose
uždraustus ginklus. Priešingai. Amatininkas suimtas už tai, kad jų
neturėjo!
Tais pačiais metais be Hanso Schwarzo suimti dar keli
Nordlingeno namų valdytojai. Netrukus valdžia visus paleido
įspėjusi dviejų savaičių laikotarpyje tinkamai apsiginkluoti.
Kituose Vokietijos miestuose norintis vesti jaunikis turėjo įrodyti,
kad turi reikiamą ginkluotę bei šarvuotę.
Naujųjų
laikų Vokietijoje visi, kad nevykdė ginklų laikymo reikalavimų,
gaudavo mokėti baudas, buvo sodinami į kalėjimą, išvaromi,
prarasdavo pilietines teises. 1444 m. italų humanistas Enea Silvio
de Piccolomini apie vokiečius rašė, kad „kiekvienas gildijai
priklausantis biurgeris namuose įsirengęs ginklinę“ ir, kad
gyventojai išmokę puikiai elgtis su ginklais. Tačiau, nepaisant
teigiamo valdžios požiūrio į gyventojų ginklavimąsi, tam
tikrais atvejais teisė nešioti bei turėti ginklą galėjo būti ir
atimta.
1543 metais
vienas Blauberno karininkas prarado teisę į ginklą visiems laikams
už tai, kad puolė dvikovos priešininką, kuris jau partrenktas
gulėjo ant žemės. Tais pačiais metais buvo „nuginkluotas“ ir
Augsburgo kepėjas, kuris apimtas pykčio įsmeigė kardą į duris.
1551 m. laisvas Haberšlachto kaimo valstietis už priesaikos
sulaužymą buvo nuteistas „niekuomet nenešioti jokio ginklo
išskyrus duonriekį peilį nulaužtu smaigaliu“.
Teisė į
ginklą galėjo būti atimta ir už kitus nusižengimus ar „moralinės
ydas“: finansinį lengvabūdiškumą, neištikimybę, vagystę,
žmonos mušimą. Akivaizdu, kad to meto Vokietijoje ginklas
simbolizavo kai ką daugiau nei kovos bei savigynos instrumentą. Tai
buvo laisvo ir garbingo žmogaus atributas.
