2015 m. gruodžio 1 d., antradienis

Bausmė už ginklo neturėjimą

1601 metais Nordlingeno amatininkas, vardu Hansas Schwarzas, buvo suimtas miesto valdžios už, kaip šiandien pasakytų, ginklų laikymo taisyklių pažeidimą. Schwarzo kaltė buvo ne tą, kad jis turėjo namuose uždraustus ginklus. Priešingai. Amatininkas suimtas už tai, kad jų neturėjo! 

Tais pačiais metais be Hanso Schwarzo suimti dar keli Nordlingeno namų valdytojai. Netrukus valdžia visus paleido įspėjusi dviejų savaičių laikotarpyje tinkamai apsiginkluoti. Kituose Vokietijos miestuose norintis vesti jaunikis turėjo įrodyti, kad turi reikiamą ginkluotę bei šarvuotę.

Naujųjų laikų Vokietijoje visi, kad nevykdė ginklų laikymo reikalavimų, gaudavo mokėti baudas, buvo sodinami į kalėjimą, išvaromi, prarasdavo pilietines teises. 1444 m. italų humanistas Enea Silvio de Piccolomini apie vokiečius rašė, kad „kiekvienas gildijai priklausantis biurgeris namuose įsirengęs ginklinę“ ir, kad gyventojai išmokę puikiai elgtis su ginklais. Tačiau, nepaisant teigiamo valdžios požiūrio į gyventojų ginklavimąsi, tam tikrais atvejais teisė nešioti bei turėti ginklą galėjo būti ir atimta.


1543 metais vienas Blauberno karininkas prarado teisę į ginklą visiems laikams už tai, kad puolė dvikovos priešininką, kuris jau partrenktas gulėjo ant žemės. Tais pačiais metais buvo „nuginkluotas“ ir Augsburgo kepėjas, kuris apimtas pykčio įsmeigė kardą į duris. 1551 m. laisvas Haberšlachto kaimo valstietis už priesaikos sulaužymą buvo nuteistas „niekuomet nenešioti jokio ginklo išskyrus duonriekį peilį nulaužtu smaigaliu“.

Teisė į ginklą galėjo būti atimta ir už kitus nusižengimus ar „moralinės ydas“: finansinį lengvabūdiškumą, neištikimybę, vagystę, žmonos mušimą. Akivaizdu, kad to meto Vokietijoje ginklas simbolizavo kai ką daugiau nei kovos bei savigynos instrumentą. Tai buvo laisvo ir garbingo žmogaus atributas.