Šis vietinės reikšmės šventasis, kurio nepripažįsta Katalikų bažnyčia, gyveno XIII a. Prancūzijoje.
Šventasis Ginfortas (Saint Guinefort) buvo greihaundų veislės atstovas, kurio savininkas riteris turėjo pilį Liono
apylinkėse. Ginfortas tapo šventuoju, nes ant jo kapo nutiko daug
stebuklingų dalykų.
Kartą riteris patraukė į medžioklę ir paliko
savo mažą sūnų namie su Ginfortu. Grįžęs šuns savininkas
iškarto nuėjo į vakų kambarį ir apstulbo pamatęs, kad kambarys
apverstas aukštyn kojom, sūnaus nematyti, o Ginfortas urzgia ir
skalija kruvinais nasrais. Pamanęs, kad šuo sudraskė sūnų,
įsiutęs riteris Ginfortą nudėjo. Tik staiga išgirdo vaiko
verksmą – kūdikis iškritęs iš lopšio gulėjo ant grindų, o
šalia jo gulėjo sudraskyta gyvatė. Pasirodo, Ginfortas nudobė
gyvatę, įšliaužusią į vaikų kambarį ir išgelbėjo mažąjį
riterio sūnų.
Supratęs padarytą klaidą, šuns savininkas
iškilmingai palaidojo vargšą kiemsargį – ant jo kapo pastatė
akmenį, o laidojimo vietą apsodino medžiais. Greitai vietiniai
gyventojai paskelbė Ginfortą šventuoju kūdikių globėju. Jie
žavėjosi kilniu šuns poelgiu, laikė jį kankiniu ir dažnai
ateidavo prie jo kapo melsdami sveikatos. Katalikų kunigai
valstiečius persekiojo ir kaltino tarnavimu Šėtonui. Bažnyčia
teigė, kad ant šuns kapo aukojami naujagimiai, bet šv. Ginforto
kultas gyvavo daugelį amžių iki pat 1930 metų.
PS. Kadangi "vietinės reikšmės" šventojo Ginforto atvaizdų neišliko, įkėlėme Šv. Kristoforą, kuris neretai vaizduotas šunagalviu.
