Šventasis šuo Ginfortas

Šis vietinės reikšmės šventasis, kurio nepripažįsta Katalikų bažnyčia, gyveno XIII a. Prancūzijoje.

Šventasis Ginfortas (Saint Guinefort) buvo greihaundų veislės atstovas, kurio savininkas riteris turėjo pilį Liono apylinkėse. Ginfortas tapo šventuoju, nes ant jo kapo nutiko daug stebuklingų dalykų.

Kartą riteris patraukė į medžioklę ir paliko savo mažą sūnų namie su Ginfortu. Grįžęs šuns savininkas iškarto nuėjo į vakų kambarį ir apstulbo pamatęs, kad kambarys apverstas aukštyn kojom, sūnaus nematyti, o Ginfortas urzgia ir skalija kruvinais nasrais. Pamanęs, kad šuo sudraskė sūnų, įsiutęs riteris Ginfortą nudėjo. Tik staiga išgirdo vaiko verksmą – kūdikis iškritęs iš lopšio gulėjo ant grindų, o šalia jo gulėjo sudraskyta gyvatė. Pasirodo, Ginfortas nudobė gyvatę, įšliaužusią į vaikų kambarį ir išgelbėjo mažąjį riterio sūnų.

Supratęs padarytą klaidą, šuns savininkas iškilmingai palaidojo vargšą kiemsargį – ant jo kapo pastatė akmenį, o laidojimo vietą apsodino medžiais. Greitai vietiniai gyventojai paskelbė Ginfortą šventuoju kūdikių globėju. Jie žavėjosi kilniu šuns poelgiu, laikė jį kankiniu ir dažnai ateidavo prie jo kapo melsdami sveikatos. Katalikų kunigai valstiečius persekiojo ir kaltino tarnavimu Šėtonui. Bažnyčia teigė, kad ant šuns kapo aukojami naujagimiai, bet šv. Ginforto kultas gyvavo daugelį amžių iki pat 1930 metų.

PS. Kadangi "vietinės reikšmės" šventojo Ginforto atvaizdų neišliko, įkėlėme Šv. Kristoforą, kuris neretai vaizduotas šunagalviu.