Pažvelkime
kaip gyveno 80% Sovietų Sąjungos piliečių
prieš Chruščiovo statybų industrializaciją. Ogi gyveno jie ne
ištaiginguose Stalino laikų miesto mūruose, o paprasčiausiuose
mediniuose barakuose. Beje, rusiškas žodis „barakas“ (барак)
galimai kilo iš prancūziško baraque, kuris reiškia mažą,
skurdžią lūšną. Lietuvoje tokių barakų nebuvo daug, tačiau
„plačiosios“ Rusijos gyventojai barakinės kultūros patyrė iki
soties.
Kiekvienoje
darbininkų gyvenvietėje būdavo surenčiama daugybė medinių
barakų, kuriuose gyveno didžioji dauguma gyventojų. Masinė jų
statyba prasidėjo kartu su naujų gamyklų steigimu ar senų
atnaujinimu. Barakas – greitai surenkamas ir pigus būstas, kuris
būdavo statomas nekreipiant dėmesio į minimaliausius patogumus, su
bendru koridoriumi, prasčiausia garso izoliacija, bendra šildymo
sistema.
Vandentiekio ir kanalizacijos barakuose papratai nebuvo. Visus
šiuos patogumus galima buvo rasti lauke (vanduo iš lauko kolonėlės
ir medinis tualetas netoliese). Barakai sumanyti kaip laikinas
darbininkų būstas, tačiau tai, kas laikina, pasirodė amžina:
ištisos kartos juose nugyveno visą savo gyvenimą. Barakai, kaip ir
bendrabučiai, skirstyti į vyriškus, moteriškus ir šeimyninius.
Nepaisant
masinės statybos, barakų visiems neužteko. Jie būdavo pastoviai
perpildyti, ir ypač – karo su Vokietija metais dėl masinės
gyventojų evakuacijos į šalies gilumą. Kiek pagerėjus SSSR
ekonominei padėčiai, didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui,
Maskvoje ir Leningrade, daugybė medinių barakų buvo nugriauta,
tačiau mažesniuose jie stūkso po šiai dienai.
