Sovietų Sąjungos barakai

Pažvelkime kaip gyveno 80% Sovietų Sąjungos piliečių prieš Chruščiovo statybų industrializaciją. Ogi gyveno jie ne ištaiginguose Stalino laikų miesto mūruose, o paprasčiausiuose mediniuose barakuose. Beje, rusiškas žodis „barakas“ (барак) galimai kilo iš prancūziško baraque, kuris reiškia mažą, skurdžią lūšną. Lietuvoje tokių barakų nebuvo daug, tačiau „plačiosios“ Rusijos gyventojai barakinės kultūros patyrė iki soties. 

Kiekvienoje darbininkų gyvenvietėje būdavo surenčiama daugybė medinių barakų, kuriuose gyveno didžioji dauguma gyventojų. Masinė jų statyba prasidėjo kartu su naujų gamyklų steigimu ar senų atnaujinimu. Barakas – greitai surenkamas ir pigus būstas, kuris būdavo statomas nekreipiant dėmesio į minimaliausius patogumus, su bendru koridoriumi, prasčiausia garso izoliacija, bendra šildymo sistema.

Vandentiekio ir kanalizacijos barakuose papratai nebuvo. Visus šiuos patogumus galima buvo rasti lauke (vanduo iš lauko kolonėlės ir medinis tualetas netoliese). Barakai sumanyti kaip laikinas darbininkų būstas, tačiau tai, kas laikina, pasirodė amžina: ištisos kartos juose nugyveno visą savo gyvenimą. Barakai, kaip ir bendrabučiai, skirstyti į vyriškus, moteriškus ir šeimyninius. 

Nepaisant masinės statybos, barakų visiems neužteko. Jie būdavo pastoviai perpildyti, ir ypač – karo su Vokietija metais dėl masinės gyventojų evakuacijos į šalies gilumą. Kiek pagerėjus SSSR ekonominei padėčiai, didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Maskvoje ir Leningrade, daugybė medinių barakų buvo nugriauta, tačiau mažesniuose jie stūkso po šiai dienai.