Senovės Romos policija

Senovės Romos policijos tėvu laikomas Oktavianas Augustas, nors jos organizaciją galutinai sutvarkė imperatorius Tiberijus. Formaliai miesto policija buvo priskirta pretorijos gvardijai (imperatorių asmens sargybai), nors iš tiesų veikė gana autonomiškai. Romos prefektas (prefectus urbi) turėjo išdėstyti policijos postus taip, „kad saugotų jie miesto ramybę ir rinktų žinias apie visus įvykius“. Kiekvieną policijos kohortą sudarė 1000 žmonių. Kavalerijos policija neturėjo.

Iš pradžių „policininkais“ galėjo tapti tik Italijos gyventojai, tačiau po imperatoriaus Vespasiano Romos įgulos reorganizacijos, į policijos kohortas galėjo stoti ir svetimšaliai.

Beje, pervedimas iš kariuomenės į policiją buvo laikomas karjeros šuoliu, nes „policininkai“ gaudavo didesnį atlyginimą už paprastus legionierius. Tarnybos laikas - dvidešimt metų. Kohortai vadovavo tribūnas, dažniausiai skiriamas iš buvusių ugniagesių būrių vadų. Taip buvo todėl, kad būtent šie žmonės geriausiai pažinojo miestą bei jo problemas.

Policinių pajėgų kohortos, savo ruožtu, dalintos į centurijas, kurioms vadovavo miesto centurionai (centuriones urbani), anksčiau tarnavę kariuomenėje arba ugniagesių korpuse.

Romos policija turėjo daug darbo. Jie saugojo įvairiausius, dažnai Romoje vykstančius renginius (cirkuose ir amfiteatruose), prižiūrėdavo varguomenės pamėgtas užeigas, vagystėmis pagarsėjusias pirtis, prekyvietes. Viena policijos užduočių buvo kontroliuoti, kad mieste prekiaujama būtų sąžiningai (prekyboje naudotos svarstyklės bei svarmenys turėjo būti pažymėti miesto prefekto ženklu), o taip pat ji gaudė pabėgusius vergus.

Įdomų tai, kad paprastai Romos policija stengėsi laikytis nuošalėje nuo įvairių valstybinių perversmų ir tik dukart pabandė įsikišti į politinį šalies gyvenimą. Svetonijus pasakoja, kad po Kaligulos mirties konsulai bei senatoriai, kartu su miesto policijos kohortomis, užėmė Forumą ir Kapitolijų, o vėliau prabilo apie Respublikos atkūrimą. Tačiau viskas kalbomis ir pasibaigė.

Antrą kartą miesto policijos kohortos įsikišo į politinių įvykių verpetą 69 m. Kilus konkurencijai dėl sosto tarp Vespasiano ir Vitelijaus, Romos aukštuomenė kurstė miesto prefektą Flavijų Sabiną iškelti savo kandidatūrą į sostą. Sabinas užėmė Kapitolijų, tačiau policijos kohortos netrukus buvo sumuštos, o pats Sabinas žuvo.

(M.Sergejenko, „Gyvenimas Senovės Romoje“)