Senovės
Romos policijos tėvu laikomas Oktavianas Augustas, nors jos
organizaciją galutinai sutvarkė imperatorius Tiberijus. Formaliai
miesto policija buvo priskirta pretorijos gvardijai (imperatorių
asmens sargybai), nors iš tiesų veikė gana autonomiškai. Romos
prefektas (prefectus urbi) turėjo išdėstyti policijos postus taip, „kad saugotų
jie miesto ramybę ir rinktų žinias apie visus įvykius“.
Kiekvieną policijos kohortą sudarė 1000 žmonių. Kavalerijos
policija neturėjo.
Iš pradžių
„policininkais“ galėjo tapti tik Italijos gyventojai, tačiau po
imperatoriaus Vespasiano Romos įgulos reorganizacijos, į policijos
kohortas galėjo stoti ir svetimšaliai.
Beje,
pervedimas iš kariuomenės į policiją buvo laikomas karjeros
šuoliu, nes „policininkai“ gaudavo didesnį atlyginimą už
paprastus legionierius. Tarnybos laikas - dvidešimt metų. Kohortai
vadovavo tribūnas, dažniausiai skiriamas iš buvusių ugniagesių
būrių vadų. Taip buvo todėl, kad būtent šie žmonės geriausiai
pažinojo miestą bei jo problemas.
Policinių
pajėgų kohortos, savo ruožtu, dalintos į centurijas, kurioms
vadovavo miesto centurionai (centuriones urbani), anksčiau
tarnavę kariuomenėje arba ugniagesių korpuse.
Romos
policija turėjo daug darbo. Jie saugojo įvairiausius, dažnai
Romoje vykstančius renginius (cirkuose ir amfiteatruose),
prižiūrėdavo varguomenės pamėgtas užeigas, vagystėmis
pagarsėjusias pirtis, prekyvietes. Viena policijos užduočių buvo
kontroliuoti, kad mieste prekiaujama būtų sąžiningai (prekyboje
naudotos svarstyklės bei svarmenys turėjo būti pažymėti miesto
prefekto ženklu), o taip pat ji gaudė pabėgusius vergus.
Įdomų tai,
kad paprastai Romos policija stengėsi laikytis nuošalėje nuo
įvairių valstybinių perversmų ir tik dukart pabandė įsikišti į
politinį šalies gyvenimą. Svetonijus pasakoja, kad po Kaligulos
mirties konsulai bei senatoriai, kartu su miesto policijos
kohortomis, užėmė Forumą ir Kapitolijų, o vėliau prabilo apie
Respublikos atkūrimą. Tačiau viskas kalbomis ir pasibaigė.
Antrą kartą
miesto policijos kohortos įsikišo į politinių įvykių verpetą
69 m. Kilus konkurencijai dėl sosto tarp Vespasiano ir Vitelijaus,
Romos aukštuomenė kurstė miesto prefektą Flavijų Sabiną iškelti
savo kandidatūrą į sostą. Sabinas užėmė Kapitolijų, tačiau
policijos kohortos netrukus buvo sumuštos, o pats Sabinas žuvo.
(M.Sergejenko,
„Gyvenimas Senovės Romoje“)
