Senovės
Romoje pralaimėjusių gladiatorių galėjo būti pasigailėta.
Tuomet toks gladiatorius išeidavo, ar būdavo išnešamas, pro
„gyvųjų vartus“, kur jo paprastai laukdavo gydytojas.
Prie
arenoje kritusių gladiatorių prieidavo graikų požemio pasaulio
būtybės, sielų keltininko per mirties upę Charono kaukę užsimaukšlinęs aktorius, kuris konstatuodavo gladiatoriaus mirtį, arba,
jei tas dar kvėpuoja, suduodavo kančias nutraukiantį
„gailestingumo smūgį“ (paprastai "Charonas" turėdavo didžiulį kūjį, kurio smūgiu per galvą ir pribaigdavo nelaimingąjį). Po to vergai išnešdavo kūną pro
Libitinos – laidotuvių deivės vartus. Išnešamą lavoną kai
kada lydėdavo dievą Merkurijų vaidinantis asmuo, kas reiškė
simbolines sielos palydas. Išnešus palaikus, vergai pabarstydavo
kraują arenoje smėliu ir taip ją paruošdavo kitai dvikovai.
Negyvo kūno išvilkimas
Piešinyje pavaizduotas "Charonas" su kūju
