Apie tai, kad laukiasi
kūdikio, kiekviena moteris norėtų sužinoti kuo anksčiau. Juk
labai svarbu turėti daugiau laiko, kad būtų galima fiziškai ir
morališkai pasiruošti gimdymui, atsisakyti žalingų įpročių.
Per visą žmonijos istoriją naudoti įvairiausi nėštumo nustatymo
„testai“, daugelis jų šiuolaikiniam išsilavinusiam žmogui
gali atrodyti juokingi ir primityvūs.
Štai, pavyzdžiui, senovės
Graikijoje ir Egipte nėštumą nustatydavo kviečių ir miežių
grūdais. Testas būdavo teigiamas, jei po kontakto su moters šlapimu
bent vienas grūdas sudygdavo. Hipokratas spėjo, kad moteris gali
būti nėščia, jeigu nakčiai išgėrusi vandens su medumi pajus
trūkčiojimus pilve.
Viduramžiais gydytojai
naudojo urinoskopijos metodą nėštumui nustatyti. Šis šlapimo
tyrimas neturėjo visiškai jokio efekto, o proveržis nėštumo
testų srityje įvyko tik 1928 m. Du vokiečių gydytojai –
ginekologas Selmaras Aschheimas ir endokrinologas Bernhardas Zondekas
tyrinėjo chorioninį gonadotrpiną, kuris sintezuojamas tik nėščios
moters organizme. Anksčiau manyta, kad šį hormoną gamina
hipofizio liauka, bet 1930 m. įrodyta, kad jį išskiria placenta.
Šis atradimas lėmė šiuolaikinių nėštumo nustatymo metodų
atsiradimą, juk šio hormono kiekis patvirtina arba paneigia galimą
nėštumą.
1931 m. Pensilvanijos
universitete buvo sukurtas Fridmano testas nėštumui nustatyti. Šio,
dar kitaip vadinto „triušių“, metodo esmė – moters šlapimą
įšvirkšdavo triušio patelei į gimdą. Po kelių dienų gyvūną
tirdavo: jeigu triušės kiaušidės sureaguodavo į šlapimą,
reiškia moteris nėščia. Testas tapo sėkminga naujove ir plačiai
naudotas iki 1950 metų. Deja, visos triušių patelės tirtos
chirurgiškai ir po operacijų nugaišdavo. Niekas nesirūpino gyvūnų
gerove, nes reikėjo tik greitų ir tikslių rezultatų.
Šiuolaikiniame moksle
tokie barbariški metodai nustatant nėštumą jau nebenaudojami, bet
„triušių“ testas laikomas reikšmingu etapu medicinos raidoje.
