Nėštumo testų istorija

Apie tai, kad laukiasi kūdikio, kiekviena moteris norėtų sužinoti kuo anksčiau. Juk labai svarbu turėti daugiau laiko, kad būtų galima fiziškai ir morališkai pasiruošti gimdymui, atsisakyti žalingų įpročių. Per visą žmonijos istoriją naudoti įvairiausi nėštumo nustatymo „testai“, daugelis jų šiuolaikiniam išsilavinusiam žmogui gali atrodyti juokingi ir primityvūs. 

Štai, pavyzdžiui, senovės Graikijoje ir Egipte nėštumą nustatydavo kviečių ir miežių grūdais. Testas būdavo teigiamas, jei po kontakto su moters šlapimu bent vienas grūdas sudygdavo. Hipokratas spėjo, kad moteris gali būti nėščia, jeigu nakčiai išgėrusi vandens su medumi pajus trūkčiojimus pilve.

Viduramžiais gydytojai naudojo urinoskopijos metodą nėštumui nustatyti. Šis šlapimo tyrimas neturėjo visiškai jokio efekto, o proveržis nėštumo testų srityje įvyko tik 1928 m. Du vokiečių gydytojai – ginekologas Selmaras Aschheimas ir endokrinologas Bernhardas Zondekas tyrinėjo chorioninį gonadotrpiną, kuris sintezuojamas tik nėščios moters organizme. Anksčiau manyta, kad šį hormoną gamina hipofizio liauka, bet 1930 m. įrodyta, kad jį išskiria placenta. Šis atradimas lėmė šiuolaikinių nėštumo nustatymo metodų atsiradimą, juk šio hormono kiekis patvirtina arba paneigia galimą nėštumą.

1931 m. Pensilvanijos universitete buvo sukurtas Fridmano testas nėštumui nustatyti. Šio, dar kitaip vadinto „triušių“, metodo esmė – moters šlapimą įšvirkšdavo triušio patelei į gimdą. Po kelių dienų gyvūną tirdavo: jeigu triušės kiaušidės sureaguodavo į šlapimą, reiškia moteris nėščia. Testas tapo sėkminga naujove ir plačiai naudotas iki 1950 metų. Deja, visos triušių patelės tirtos chirurgiškai ir po operacijų nugaišdavo. Niekas nesirūpino gyvūnų gerove, nes reikėjo tik greitų ir tikslių rezultatų.

Šiuolaikiniame moksle tokie barbariški metodai nustatant nėštumą jau nebenaudojami, bet „triušių“ testas laikomas reikšmingu etapu medicinos raidoje.