Lavonų
vagystės (angl. body snatching) buvo ypač paplitusios
Didžiojoje Britanijoje pirmaisiais XIX a. dešimtmečiais. Slaptą
ir neteisėtą kūnų ekshumaciją (lot. „exumo“ –
iškasu iš žemės – aut. past.) lėmė „medžiagos“ trūkumas.
Iškastus kūnus parduodavo medicinos įstaigoms, kurios juos
naudodavo savo anatominių paskaitų metu – disekcijai.
Tie, kurie
užsiiminėdavo lavonų vagystėmis, buvo vadinami rezurekcionistais
(angl. resurrectionists, resurrection-men). Tai
ironiškas pavadinimas, nes terminu rezurekcija įvairiose religijose
vadinamas prisikėlimas iš mirusiųjų, kai siela sugrįžta į
buvusį kūną ar miręs žmogus sugrįžta į gyvenimą, o
medicinoje – atgimimas po klinikinės mirties.
Dokumentas dėl kapų
apiplėšimo medicininiais tikslais yra aptiktas jau 1319 metais.
Nors rimtų įrodymų nėra, įtariama, kad XV a. pats Leonardas da
Vinči galėjo slapta išpjaustinėti apie 30 lavonų.
1678 metais po
įvykdytų mirties bausmių nuolat dingdavo čigonų kūnai – dėl
šių dingimų buvo įtarinėjami anatomai. Edinburgo chirurgijos
koledžo sutartyse, išduotose 1721 m., nurodoma neįtraukti studentų
į ekshumaciją (lavonų iškasimą – aut. past.) – tai reiškia,
kad tokia praktika jau egzistavo. Mokiniai lydėdavo profesionalius
lavonų vagis kaip stebėtojai. Spėjama, kad už studijas su žmogaus
kūnu buvo imamas mokestis ir mokytojai galimai buvo tokių sandorių
bendrininkai.
Kad tais
laikais labai trūko kūnų anatomijos studijoms įrodo ir tai, jog
iki 1720 m. lavonų vagystės iš Londono kapinių buvo tapusios
kasdienybe. Iki Anatomijos akto priėmimo 1832 m., Didžiojoje
Britanijoje nereikėjo leidimų, nusprendus atidaryti anatomijos
mokyklą, ir nebuvo jokių įstatymų, leidusių medicinos studentams
tiekti lavonus anatomijos studijoms. Vienintelė išimtis buvo
mirties bausme nuteistų nusikaltėlių kūnai, tačiau po „kruvinojo
kodekso“ (angl. Bloody Code) panaikinimo XIX a. pab.,
mirčiai pasmerktų kalinių skaičius smarkiai sumažėjo. Nuo 1815
m. medicinos mokymo įstaigų skaičius smarkiai išaugo, kartu
išaugo ir lavonų vagysčių mastai.
Kodeksas imtas taip
vadinti dėl didelio skaičiaus nusikaltimų, už kuriuos buvo
taikoma mirties bausmė: 1688 m. kodekse jų buvo 50, o 1776 m.
skaičius išaugo keturis kartus ir amžiaus pabaigoje siekė net 220
bausmių. Dauguma bausmių buvo skirtos nuosavybės apsaugai,
siekiant įbauginti potencialius nusikaltėlius. Stambi turto vagystė
galėjo būti vienas iš nusikaltimų, lėmęs mirties bausmę. O
„stambi“ vagystė reiškė turto, kurio vertė didesnė nei 12
pensų, vagystę. XVII a. teisėjai tyčia sumažindavo pavogto turto
vertę, kad būtų išvengta privalomos mirties bausmės. Vėliau
buvo įvesti pataisymai, nurodantys, kad mirties nuosprendis būdavo
skiriamas tik teisėjo sprendimu, o mirties bausmė buvo taikoma tik
apkaltintiems valstybės išdavyste arba už žmogžudystę.
XIX a. vid.
nusikaltimų skaičius, už kuriuos grėsė mirties bausmė, nuolat
mažėjo ir 1861 m. jų liko tik penki: žmogžudystė, piratavimas,
karinės jūrų bazės padegimas, šnipinėjimas, valstybės
išdavystė.
Lavonų
vagystės – rizikingas, bet pelningas verslas. 1752 metų aktu
anatomų agentai buvo pripažinti už įstatymo ribų ir jiems grėsė
mirties bausmė. Be abejo, rezurekcionistai taip pat rizikuodavo
gauti į kailį ir nuo giminaičių, ir nuo savo konkurentų. Riaušės
egzekucijos vietose, kur jie galėdavo teisėtai susirinkti lavonus,
buvo įprastas reikalas. Lavonų vagys ryždavosi rizikuoti, nes tai
buvo pelningas verslas, leisdavęs lengvai išlaikyti namus ir šeimą.
Kūnais ir kūnų
dalimis buvo prekiaujama kaip bet kuria kita preke: supakuoti į
atitinkamus konteinerius, sūdyti ir konservuoti lavonai buvo laikomi
rūsiuose ar krantinėse, transportuojami vežimėliuose, vagonuose
ar laivuose. Gyvavo arši konkurencija, tačiau teigiama, kad
anatomijos mokyklos mokėdavo operatyviau, nei pavieniai gydytojai,
menininkai ar kiti asmenys, turintys reikalų su žmogaus anatomija.
Anatominių tyrimų salė
Nusikaltėliai
dažniausiai veikdavo mažomis gaujomis, naktį, pasišviesdami
blausiai degančiais raginiais žibintais, o kartais naudodavo
tylesnius – medinius kastuvus, kad nuslėptų savo veiklą, ir
galiausiai duobę pridengdavo audiniu. Atvėrę karstą, lavoną
nurengdavo, surišdavo, dėdavo į maišą ir iškeldavo iš duobės.
Visas procesas tetrukdavo 30 minučių. Pavogti vargšo lavoną
būdavo kur kas paprasčiau, nes jų kūnai buvo laidojami masinėse
kapavietėse, paliekami atvirai ir užkasami tik po kokios savaitės.
Vėlyvajame XVII a.
anatomai kapų plėšti siųsdavo tik kūnų vagis –
rezurekcionistus. 1795 m. Lambeth’e veikė penkiolikos stiprių
vyrų gauja, tiekusi kūnus aštuoniems geros reputacijos chirurgams.
Vienoje ataskaitų nurodoma kaina: dvi ginėjos ir mirusiojo (-ios)
karūna už kūną, šeši šilingai už pirmą koją ir devyni
pensai už kiekvieną colį. Aišku, šios kainos nebuvo fiksuotos ir
juodojoje rinkoje nuolat svyruodavo. Parodymus davęs chirurgas
Astley Cooper’is teigė, kad už kūną sumokėjo 8 ginėjas. Kiti
tikino, kad jie mokėjo iki 20 ginėjų už lavoną. Palyginti su
penkiais šilingais, kuriuos per savaitę uždirbdavo East End’o
šilko audėja, arba viena ginėja, kurią tarnas gaudavo turtinguose
namuose, tai buvo didelės pinigų sumos: kūnų vagystės buvo labai
pelningas verslas.
Apsauga nuo kūnų vagių
Karališkojo koledžo
Edinburge chirurgai skundėsi, kad rezurekcionistai spekuliuoja, ypač
tada, kai vietinių lavonų trūkumas privertė gerokai šoktelėti
kainas. Vienas chirurgas skundėsi, kad kūnų vagys specialiai
manipuliuoja rinka savo naudai. Kainos taip pat svyravo priklausomai
nuo to, koks lavonas buvo parduodamas. Vyrai buvo labiau vertinami
nei moterys, o jei lavonas didesnis – buvo galimybė
pasidalyti raumenis tyrimo metu. Keistuoliai buvo ypatingai
pageidaujami. Pavyzdžiui, už Charles Byrne kūną, vadinamą „airių
milžinu“ (angl. „the Irish Giant“ – aut. past.) buvo
sumokėta apie 500 £. Byrne skeletas ir šiandien eksponuojamas
Karališkajame chirurgijos koledže. Vaikų kūnais taip pat buvo
prekiaujama: ir didesniais, ir mažyliais, ir kūdikiais. Kūnų
dalys, galvos su ilgais plaukais ar geros kokybės dantys taip pat
buvo vertinami, nes buvo naudojami gyviesiems.
Apsauga nuo kūnų vagių
Giminaičiai
saugodavo mirusiųjų kapus. Nors lavonų vagystės ir buvo
oficialiai pripažintos nusikaltimu, už kurį grėsė baudos ir
kalėjimas, bausmės negelbėjo. 1820 m. lavonų vagystės buvo taip
paplitusios, kad tiek giminės, tiek mirusiojo draugai būdavo
priversti kurį laiką budėti prie mirusiojo kapo, kad apsaugotų
mirusiojo kūną. Buvo naudojami geležiniai karstai arba ant kapo
dedamos specialios geležinės konstrukcijos, kad vagys negalėtų jo
atkasti. Tokios konstrukcijos buvo vadinamos „mortsafes“.
Dar ir šiais laikais senose kapinėse galima jų pamatyti. Kartais
turtingesni giminaičiai ant kapo dėdavo sunkias akmens plokštes.
Dar viena apsaugos priemonė buvo naktiniai sargai, o kai kur
kapinėse buvo statomi ir stebėjimo namai (angl. watch-houses,
mort-houses).
Stebėjimo bokštas kapinėse
Kasmet būdavo
pavagiama keli tūkstančiai kūnų. Į pavogtus lavonus nebuvo
žiūrima kaip į turto vagystę ir kūnų vagystė buvo pusiau
legali. Tai buvo laikoma labiau kapo išniekinimu, nei nusikaltimu.
Jei retais atvejais rezurekcionistus pagaudavo, jie galėjo būti
išplakti visuomenės, bet valdžios institucijų jie buvo arba
traktuojami kaip vieša paslaptis, arba ignoruojami. Kadangi skrodimų
dėka būdavo sunaikinami visi įrodymai, tai baudžiamasis
persekiojimas buvo tiesiog neįmanomas. Vagišius būtų buvę galima
pagauti tik per informatorius, tačiau visi – duobkasiai ir vietos
pareigūnai – gaudavo įplaukų iš tokių pjaustymų. Parlamentas
nepaskelbė lavonų vagysčių nelegaliomis, tačiau davė leidimą
anatomams patiems pasiimti nepalaidotus mirusiųjų kūnus ir taip
efektyviai nutraukė rezurekcionistų darbą. Nors vis dar būdavo
gaunama pranešimų apie lavonų vagystes, pamažu prekyba lavonais
išnyko.
Virginija Buškevičiūtė
– Lukauskienė
publikuota su autorės
sutikimu
pirminis šaltinis:
Taip pat skaitykite:
