2015 m. lapkričio 19 d., ketvirtadienis

Kodėl XIX a. Anglija vadinta "dvokiančia"?

Ar norėtumėte gyventi XIX amžiaus Anglijos didmiestyje, kai kanalizacija buvo nuvesta tiesiai į upę, o bėgantis iš čiaupo vanduo – rudas, nes pumpuotas iš tos pačios upės? Ir jei už namo sode būtų atmatų duobė skirta visoms reikmėms: ir šiukšlėms pilti, ir naktipuodžiams ištuštinti? 


Seniausios išvietės

Seniausia pasaulyje išvietė yra 4 tūkstančių metų senumo. Ji aptikta archeologų šiaurės vakarų Indijoje. Vietoje bakelio su rankena vandeniui nuleisti žmonės pakreipdavo puodą.

Romėnai (753 m. pr. Kr – 410 m.) buvo sukūrę gerą kanalizacijos sistemą. Privačių tualetų nebuvo, tačiau miestuose buvo gausu „viešųjų įstaigų“ (315 m. e. m. Romoje jų buvo net 144), kai kurios net labai didelės. Romėnai mėgo ten susitikti su draugais, pasidalinti naujienomis bei apkalbomis. Vietoje tualetinio popieriaus naudota kempinė su trumpa medine rankena, o indas su vandeniu kempinei panardinti buvo priešais tualetą. Kai kas angliško posakio wrong end of the stik (blogasis pagaliuko galas) kilmę sieja su ta kempine užpakaliui nusišluostyti. Reikia paminėti, kad tuo pačiu „daiktu“ naudojosi visi. Na, o turtingieji romėnai kempinėlės nemėgo, tad užpakalius mieliau valė stručio plunksnomis. 


Romėnų išradimas apsivalyti išvietėje
 
Paprasčiausias sprendimas – išpilti naktipuodžio turinį pro langą

Saksai (410 – 1066 m. e. m.), skirtingai nei romėnai, nedaug dėmesio skyrė „šiam reikalui“. Jie naudojosi naktipuodžiais arba giliomis pamazgų duobėmis.

Viduramžiais daugelyje namų laikyti naktipuodžiai. Gatvių kanalizacija buvo atvira, taigi, ištuštinti naktipuodžius buvo labai paprasta – išpilant turinį pro langą. Prieš pilant turėdavai sušukti gardez l‘eau! (prancūzų kalboje reiškia „saugokitės, vanduo!“), kad perspėtum praeivius.


Viduramžiais srutas pildavo tiesiog pro langą

Turtingieji tam reikalui buvo įsirengę mažus, atskirus kambarėlius, išsikišusius atokiau nuo išorinės namo sienos. Juose buvo lentelė su skyle, kad galėtum atsisėsti. Apačioje - nieko – viskas krisdavo žemyn. Kartais tokie tualetai kybodavo virš gynybinio griovio, tad viskas krisdavo į vandenį ar lataku garmėdavo į žemyn. Pamazgų duobes valydavo žmonės - gongfermors. Pilyse tie maži kambarėliai vadinti garderobinėmis (prancūzų k. – saugoti drabužius, drabužine). Juose buvo kabinami drabužiai, norint apsaugoti juos nuo kandžių. Kandys nemėgo išvietės smarvės, tad nesukapodavo drabužių. 


Viduramžių pilyse bei turtingųjų namuose kambarėlis nusilengvinti buvo įtaisomas šitaip...
 
Nedvokiantys dvaro tualetai

Tiudorų ir Stiuartų laikais (1485 - 1714m.) rūmų tualetai nebuvo dvokiantys. Henrio VIII-ojo dvariškiai Hamptono rūmuose naudojosi visais patogumais. Tam buvo įrengtos net 28 vietelės dviejuose aukštuose. Viskas nutekėdavo į Temzę vingiuota plytų kanalizacija, kurią valydavo gong scourers (jais dažniausiai buvo maži berniukai, kurie galėdavo įlįsti į kanalizacijos sistemą).

Taigi, jei jau tarnai naudojosi tokiais patogumais, tai karaliaus reikmėms įrengtas prabangus close stool tualetas, su dideliu kaušu, vandens indu bei minkšta, šilkiniais kaspinėliais išpuošta „sėdyne“. Paprasti žmonės šlapindavosi bet kur – į židinius, kambarių kampuose ar gatvėje.

Klozeto išradimas

1596 metais seras Johnas Harringtonas išrado pirmąjį klozetą su įtaisu vandeniui nuleisti, kurį susimeistravo savo namuose. Tai patiko jo krikštamotei, karalienei Elžbietai I-ąjai, kuri liepė įtaisyti tokį patį Rimondo rūmuose. Tačiau po išradėjo mirties klozetas buvo sunaikintas ir prireikė beveik 200 metų kol jis buvo išrastas iš naujo.

Norint „ant puodo“ – toli eiti nereikėdavo

Hanoverių dinastijos valdymo laikais (1714 - 1837 m.), norint „ant puodo“, toli eiti nereikėjo - jie buvo sustatyti tiesiog valgomajame. Labiausiai mėgiama naktipuodžių laikymo vieta buvo indaujos. 




Senovinis "naktinis puodas" 
Miestelėnai išsikasdavo pamazgų duobes už namų, sodelyje, kur ir ištuštindavo savo naktipuodžius. Iš tų duobių sklisdavo ne tik nemalonus išmatų kvapas, bet ir nuodingos dujos nuo ten yrančių maisto atliekų, nugaišusių gyvūnų ir pan. Yra žinoma daug atvejų kai žmonės mirdavo nuo tokio „nakties oro“.

Klozeto atgimimas

1750 metais išrasti naujo tipo klozetai pan closet su įduba dugne, kuri sulaikydavo nemalonų kvapą, tačiau juos buvo sudėtinga valyti. 1775 metais Alexanderis Cummingsas suprojektavo pirmąjį modernų klozetą su nuleidžiamu vandeniu. 1778 metais jį patobulino Josephas Bramahas.

Tualetų trūkumo laikai, cholera

XIX a. Britanijoje, sparčiai išaugus žmonių populiacijai miestuose, bendras tualetų skaičius nepakito. Tokie miestai kaip Mančesteris, Londonas buvo perpildyti, dauguma neturtingų šeimų naudojosi vienu bendru tualetu - privy. Kartais viena išviete dalinosi daugiau kaip 100 žmonių.


Gyviai užterštoje Temzėje

Kanalizacijos valymo įrenginių tais laikais nebuvo, visas turinys buvo nuleidžiamas į upes. Pavyzdžiui, Londone srutos, nudvėsę gyvūnai, arklių mėšlas ir chemikalai iš gamyklų keliaudavo tiesiai į Temzę. Sunku patikėti, tačiau gyventojai gėrė tą patį, nevalytą upės vandenį. Bėgantis iš čiaupo vanduo buvo rudos spalvos, neskanus, nesveikas. Per dvidešimt metų (1830 – 1850 m.) nuo choleros ir vidurių šiltinės protrūkių numirė tūkstančiai žmonių. 1848 metais buvo imtasi priemonių – kiekvienas naujas namas privalėjo įsirengti klozetą su nuleidžiamu vandeniu ar išvietę su pelenų duobe. Duobes valydavo vadinamieji night-soil men. Dažnai neturtingųjų vaikai pramogaudavo: kišdavo pagaliukus į tas atmatų duobes ir eidavo teplioti turtingųjų durų belstukų.

 
Didžiojo dvoko metai

1858 metus londoniečiai praminė Didžiojo dvoko metais. Vasaros karščiai sukėlė daug nemalonumų. Londonas dvokė lyg viena didelė, nuolat naudojama atmatų duobė. Valdžios vyrai Parlamento rūmuose posėdžiaudavo nuo dvoko prisidengę nosis nosinaitėmis. 

 
1859 metais pagaliau patvirtinta Josepho Williamo Bazalgette pasiūlyta kanalizacijos sistema, kurios pagrindinių elementų gamybai prireikė daugiau nei šešerių metų. Taip pat suformuoti specialūs miesto tvarkytojų ir valytojų būriai.

1865 m. Londono kanalizacija pagaliau baigta. Žmonių mirtingumas pastebimai sumažėjo. Pertvarkyti ir viešieji tualetai. Juos padarė mokamais, įejimas kainavo vieną pensą. Iš čia kilo posakis – spending a penny (išleisti pensą), t. y., pasinaudoti tualetu. Tačiau daugelis šių viešųjų tualetų nebuvo prijungti prie kanalizacijos sistemos iki pat XX a.



Virginija Buškevičiūtė - Lukauskienė
publikuota su autorės sutikimu
pirminis publikacijos šaltinis: lietuviai.co.uk


Taip pat skaitykite "Istorijos įdomybėse":