Kiaulės-taupyklės
populiarios visame pasaulyje. Dažnas vaikas turi tokį mini banką,
į kurį meta smulkius pinigus.
Šios tradicijos
ištakos siekia tuos laikus, kai dar neegzistavo tikri bankai.
Maždaug prieš 600 metų žmonės įprastai laikydavo visas
santaupas namuose – ne po čiužiniu, bet virtuviniuose induose ir
puoduose. Viduramžiais metaliniai rakandai kainavo brangiai, todėl
namų ūkiuose naudoti retai. Indai ir puodai buvo gaminami iš
pigaus oranžinės spalvos molio, kuris angliškai vadinosi pygg.
Jei pasisekdavo sutaupyti vieną
kitą pinigėlį, jį įmesdavo į kokį nors molinį indelį arba
pygg pot.
Laikui
bėgant pygg pavirto į
pig. Gal tai ir
sutapimas, bet senosios anglų kalbos žodis reiškiantis „kiaulė“
- picga transformavosi
į pigge. Greičiausiai
kiaulių pomėgis voliotis purve ir molyje (pygg)
lėmė šį virsmą.
Vystantis
anglų kalbai, žodžius pygg (molis)
ir pigge (kiaulė)
pradėti tarti vienodai, o europiečiai pamažu pamiršo, kad kažkada
jų reikšmės skyrėsi. Kai XIX a. puodžiai gaudavo užsakymą
pagaminti molinę taupyklę (pygg bank),
tai jau buvo kiaulės formos taupyklė. Tų laikų modeliai neturėjo
ertmių dugne, todėl norint išsiimti santaupas, reikėjo
kiaulę-taupyklę sudaužyti.
Simpatiškos
kiaulaitės pinigams laikyti buvo gaminamos ne tik Vakarų Europoje.
Iš tiesų, pirmosios kiauės-taupyklės atsirado Javoje XIV a. Jas
gamino iš terakotos, su skyle viršuje pinigams įmesti. Senovinių
indonezietiškų kiaulių-taupyklių išliko labai mažai, nes jos
taip pat neturėjo ertmės dugne pinigams išimti.
Madžapahitų imperijos laikų terakotinė kiaulė-taupyklė, XV a.
