Kodėl būtent kiaulė-taupyklė?

Kiaulės-taupyklės populiarios visame pasaulyje. Dažnas vaikas turi tokį mini banką, į kurį meta smulkius pinigus.

Šios tradicijos ištakos siekia tuos laikus, kai dar neegzistavo tikri bankai. Maždaug prieš 600 metų žmonės įprastai laikydavo visas santaupas namuose – ne po čiužiniu, bet virtuviniuose induose ir puoduose. Viduramžiais metaliniai rakandai kainavo brangiai, todėl namų ūkiuose naudoti retai. Indai ir puodai buvo gaminami iš pigaus oranžinės spalvos molio, kuris angliškai vadinosi pygg. Jei pasisekdavo sutaupyti vieną kitą pinigėlį, jį įmesdavo į kokį nors molinį indelį arba pygg pot.

Laikui bėgant pygg pavirto į pig. Gal tai ir sutapimas, bet senosios anglų kalbos žodis reiškiantis „kiaulė“ - picga transformavosi į pigge. Greičiausiai kiaulių pomėgis voliotis purve ir molyje (pygg) lėmė šį virsmą.

Vystantis anglų kalbai, žodžius pygg (molis) ir pigge (kiaulė) pradėti tarti vienodai, o europiečiai pamažu pamiršo, kad kažkada jų reikšmės skyrėsi. Kai XIX a. puodžiai gaudavo užsakymą pagaminti molinę taupyklę (pygg bank), tai jau buvo kiaulės formos taupyklė. Tų laikų modeliai neturėjo ertmių dugne, todėl norint išsiimti santaupas, reikėjo kiaulę-taupyklę sudaužyti.

Simpatiškos kiaulaitės pinigams laikyti buvo gaminamos ne tik Vakarų Europoje. Iš tiesų, pirmosios kiauės-taupyklės atsirado Javoje XIV a. Jas gamino iš terakotos, su skyle viršuje pinigams įmesti. Senovinių indonezietiškų kiaulių-taupyklių išliko labai mažai, nes jos taip pat neturėjo ertmės dugne pinigams išimti.

Madžapahitų imperijos laikų terakotinė kiaulė-taupyklė, XV a.