Iki žymiųjų Romos
respublikos karvedžio ir politiko Gajaus Marijaus reformų visa
kariuomenės įranga būdavo pervežama vežimais. Pradėjus diegti
naująsias nuostatas legionieriams teko patiems nešti savo daiktus
ir įrangą.
Dėl to legionai tapo žymiai mobilesni ir labiau
nepriklausomi, nes neapsikraudavo nereikalingais daiktais. Greitu
laiku legionierius praminė „Marijaus mulais“, nes jiems teko su
savimi tampyti nemažą svorį – vien šarvai ir ginklai svėrė
apie 20 kilogramų, o visos ekipuotės svoris galėjo siekti 30
kilogramų ir daugiau.
Pratybos vykdavo
kiekvieną mėnesį po 3 kartus. Legionieriai leisdavosi į žygius
nešini ekipuote ir per visą tarnybos laiką vien pratybų metu
nukeliaudavo didžiulius atstumus. Tokios treniruotės tik stiprino
legiono jėgą, greitį ir ištvermę – šios savybės dažnai
lemdavo karo baigtį.
Legiono samdinių rengimo
pradžia - žygiavimas ir rikiuotės pratimai, o vėliau naujokų
laukdavo alinančių treniruočių programa. Egzistavo neoficialus
normatyvas – legionierius turėjo užšokti ant žirgo, raiteliui
už nugaros, o atvykęs į vietą nuo jo nušokti. Tuo pat metu
kariuomenės dalinys privalėjo žaibiškai išsirikiuoti ir
pasiruošti kariniams veiksmams. Greičiausiai, tokie „fokusai“
buvo reikalingi pasaloms organizuoti ir greitai pakeisti dislokacijos
vietą. Dar legionierius mokydavo plaukti, jeigu pratybos vykdavo
šalie vandens telkinio. Beje, Dunojaus legionams tai buvo privaloma
mokymų dalis.
Kai kariai tapdavo pakankamai stiprūs fiziškai ir ištvermingi, jie pradėdavo kitą treniruočių etapą. Legionieriai mokydavosi valdyti ginklus, baziniai rengimo metodai buvo tie patys, kaip ir gladiatorių. Vidury aikštelės įkasdavo medinį stulpą, sveriantį maždaug tiek pat, kiek ir suaugęs vyras. Rekrūtai atakuodavo jį mediniais kalavijais, o gindavosi skydu iš gluosnio medienos. Skydas buvo pasunkintas ir svėrė maždaug du kartus daugiau už kovinį skydą – scutum. Visi mokomieji ginklai svėrė daugiau už kovinius bent dvigubai, bet tai tik padėjo išugdyti fiziškai stiprius karius ir suburti profesionalią kariuomenę.
Kai kariai tapdavo pakankamai stiprūs fiziškai ir ištvermingi, jie pradėdavo kitą treniruočių etapą. Legionieriai mokydavosi valdyti ginklus, baziniai rengimo metodai buvo tie patys, kaip ir gladiatorių. Vidury aikštelės įkasdavo medinį stulpą, sveriantį maždaug tiek pat, kiek ir suaugęs vyras. Rekrūtai atakuodavo jį mediniais kalavijais, o gindavosi skydu iš gluosnio medienos. Skydas buvo pasunkintas ir svėrė maždaug du kartus daugiau už kovinį skydą – scutum. Visi mokomieji ginklai svėrė daugiau už kovinius bent dvigubai, bet tai tik padėjo išugdyti fiziškai stiprius karius ir suburti profesionalią kariuomenę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą