Trečiasis
reichas Prancūziją visiškai sumušė per 42 dienas. Tokiai
didelei, senas kariuomenės bei kariavimo tradicijas turinčiai
šaliai tai buvo didžiausia moralinė gėda. Vermachtas pergalingai žygiavo po
Triumfo arka, Hitleris, kaip nugalėtojas, lankėsi Paryžiuje.
Prancūzijos gyventojai pripažino okupacinę vokiečių valdžią be
ypatingo pasipriešinimo.
Pirmaisiais
okupacijos metais jokio ginkluoto prancūziško pogrindžio, jokios
didesnės kovos su naciais beveik nebuvo. Rimtesnis pogrindis pradeda
formuotis tik po didelių Trečiojo reicho nesėkmių mūšio
laukuose, kai galutinė vokiečių pergalė atsidūrė po rimtu klausimu.
Įdomu tai,
kad vokiečių kariuomenės bei SS sudėtyje prancūzų kovojo bene
keturis kartus daugiau, nei ginkluoto pasipriešinimo gretose. Tačiau staiga anglų
bei amerikiečių išlaisvinti prancūzai nutaria atsigriebti bei
išlieti savo pyktį ne ant ko kito, o ant jaunų su vokiečių kareiviais
susidėjusių prancūzių!
Jos buvo
tampomos po miestų aikštes, išrengiamos nuogai, apspjaudomos, mušamos, stumdomos ir skutamos plikai, joms grasinta ginklų, ką liudija daugybė to meto nuotraukų. Šiuose susidorojimuose
paprastai aktyviausias dalyvavo tie vyrukai, kurie nacių okupacijos
metais lindėjo tykiai it pelės po šluota ir ginklų griebėsi tik
vokiečiams besitraukiant.
Būtą tiesos neatitinkančių įskundimų ir paprasčiausių "atstumų meilužių" kerštavimo atvejų. Beje, dalis moterų, iš kurių išsityčiota, buvo net ne prancūzės, o, pavyzdžiui, kadaise priverstinai "suprancūzintos" Elzaso ir Lotaringijos vokietės.
