2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Kaip prancūzai "moterims-kolaborantėms" keršijo

Trečiasis reichas Prancūziją visiškai sumušė per 42 dienas. Tokiai didelei, senas kariuomenės bei kariavimo tradicijas turinčiai šaliai tai buvo didžiausia moralinė gėda. Vermachtas pergalingai žygiavo po Triumfo arka, Hitleris, kaip nugalėtojas, lankėsi Paryžiuje. Prancūzijos gyventojai pripažino okupacinę vokiečių valdžią be ypatingo pasipriešinimo.




Pirmaisiais okupacijos metais jokio ginkluoto prancūziško pogrindžio, jokios didesnės kovos su naciais beveik nebuvo. Rimtesnis pogrindis pradeda formuotis tik po didelių Trečiojo reicho nesėkmių mūšio laukuose, kai galutinė vokiečių pergalė atsidūrė po rimtu klausimu. 


Įdomu tai, kad vokiečių kariuomenės bei SS sudėtyje prancūzų kovojo bene keturis kartus daugiau, nei ginkluoto pasipriešinimo gretose. Tačiau staiga anglų bei amerikiečių išlaisvinti prancūzai nutaria atsigriebti bei išlieti savo pyktį ne ant ko kito, o ant jaunų su vokiečių kareiviais susidėjusių prancūzių! 


Jos buvo tampomos po miestų aikštes, išrengiamos nuogai, apspjaudomos, mušamos, stumdomos ir skutamos plikai, joms grasinta ginklų, ką liudija daugybė to meto nuotraukų. Šiuose susidorojimuose paprastai aktyviausias dalyvavo tie vyrukai, kurie nacių okupacijos metais lindėjo tykiai it pelės po šluota ir ginklų griebėsi tik vokiečiams besitraukiant. 

Būtą tiesos neatitinkančių įskundimų ir paprasčiausių "atstumų meilužių" kerštavimo atvejų. Beje, dalis moterų, iš kurių išsityčiota, buvo net ne prancūzės, o, pavyzdžiui, kadaise priverstinai "suprancūzintos" Elzaso ir Lotaringijos vokietės.