Tai, kas nutiko trims paryžietėms, aprašė XIV a.
pradžios rašytojas Watriquet de Couvin.
1321 m., ankstų Trijų
Karalių dienos rytą Adamo de Gonesse sutuoktinė Marg ir jos
giminaitė Maruaza pareiškė, kad prieš mišias nueis į turgų ir
nupirks subproduktų.
XIV a. paryžietės piktnaudžiauja vynu
Watriquet de Couvin kūrinių manuskriptas, 1300 - 1400 m.
Bibliothèque de
l'Arsenal, Ms-3525, 88v
Iš tikrųjų jos norėjo
užsukti į naujai atsidariusią taverną, o vyrams sumelavo.
Tavernoje jos sutiko kirpėją Tifaniją, kuri pasiūlė nueiti į
dar geresnę vietą – ten galima pasivaišinti labai geru vynu „iš
upės“ (atgabentu į Paryžių vandens keliu). Be to, šeimininkas
kiekvienam lankytojui suteikia dešimties sū kreditą. Kalba ėjo
apie Ernoul de Maillé taverną. Tokia užeiga iš tiesų egzistavo
Paryžiuje, Noyers gatvėje, ką patvirtina 1292 m. mokesčių
knygoje minima savininko pavardė.
Trys damos greitai
patraukė dėmesį ir kažkoks Druenas Bajė pasisiūlė jas
pavaišinti vynu savo sąskaita. Jos jau buvo išleidę penkiolika
sū, bet vynas pažadino alkį ir moterys dar užsisakė riebią
žąsį. Druenas jas pavaišino pyragaičiais. Prisivalgę, jos vėl
užsinorėjo atsigerti ir viena iš damų pareiškė: „prisiekiu
šv. Jurgiu, nuo šių vynų jaučiu kartėlį burnoje, noriu
grenache“ (saldaus vyno iš stambių juodųjų vynuogių, kurios
auga Prancūzijos pietuose). Joms patiekė tris didelius bokalus (½
štofo arba 0.466 l) kartu su vafliais, sūriu, migdolais ir
kriaušėmis.
Puslapis iš Watriquet de Couvin kūrinių rinkinio, 1300-1400 m.
Deja, troškulys liko
nenumalšintas. Damos nusprendė, kad norint pajusti tikrąjį vyno
skonį, reikia dar užsisakyti tris kvartas (1 kvarta=2
štofai). Jos dainavo, plepėjo ir lygino vynus, kuriuos ragavo.
Degustacija vyko aukščiausiame lygyje.
Apie vidurnaktį linksmuolės
užsinorėjo įkvėpti tyro oro, bet būdamos girtos nusispjovė į
padorumą ir iš tavernos išėjo vienplaukės. Dar nepadoriau jos
atrodė dėl to, kad teko kaip užstatą tavernos šeimininkui
palikti sukneles. Damos į tai nekreipė dėmesio, jos dainavo,
pasakojo anekdotus, kol nenugriuvo tiesiai į gatvės purvą.
Vargšui ponui pagirios?
The Lutrell Psalter, 1325-1340 m.
Druenas pasielėgo niekšiškai – jis išrengė
damas nuogai, o apatinius sijonus, marškinius, batus, diržus ir
pinigines pasiėmė su savimi. Girtos, nuogos ir purvinos lyg
kiaulės jos liko gulėti purve ir sąšlavose. Auštant damas
surado žmonės, bet pamanė, kad jos užmuštos, nes išvemtas
vynas susimaišęs su purvu lyg kraujas nudažė kūnus.
Vienas kaimynas atpažino linksmuoles ir pranešė
nieko neįtariantiems sutuoktiniams. Tie sau ramiai miegojo, nes
manė, kad žmonos leidosi į piligriminę kelionę. Be jokios
abejonės, vyrai buvo labai sukrėsti ir liepė nunešti kūnus į
Šventųjų Nekaltųjų kapines. Ten apie vidurnaktį moterys
atsipeikėjo, išsirausė iš žemės ir nuėjo nuogos, smirdinčios
ir padengtos purvu. Alkoholis dar nebuvo išgaravęs, nes damos
šūkavo, reikalavo atnešti vyno ir silkių, o galų gale nuo
šalčio vėl neteko sąmonės. Paryčiui duobkasys aptiko jas
gulinčias ant žemės ir vos nenumirė iš siaubo pamanęs, kad
tapo raganysčių auka. Susirinkusi žioplių minia greitai
išsibėgiojo, nes Tifanija atsipeikėjo ir pareikalavo dar vyno.
Galų gale išsiblaiviusios ir atgailaujančios
damos išsiskirstė kas sau.
Tuo pasakojimas baigiasi ir lieka neaišku, kaip
žmonas sutiko vyrai.
