XIV a. garbingų damų pasilinksminimas

Tai, kas nutiko trims paryžietėms, aprašė XIV a. pradžios rašytojas Watriquet de Couvin.

1321 m., ankstų Trijų Karalių dienos rytą Adamo de Gonesse sutuoktinė Marg ir jos giminaitė Maruaza pareiškė, kad prieš mišias nueis į turgų ir nupirks subproduktų.

XIV a. paryžietės piktnaudžiauja vynu

Watriquet de Couvin kūrinių manuskriptas, 1300 - 1400 m.

Bibliothèque de l'Arsenal, Ms-3525, 88v

Iš tikrųjų jos norėjo užsukti į naujai atsidariusią taverną, o vyrams sumelavo. Tavernoje jos sutiko kirpėją Tifaniją, kuri pasiūlė nueiti į dar geresnę vietą – ten galima pasivaišinti labai geru vynu „iš upės“ (atgabentu į Paryžių vandens keliu). Be to, šeimininkas kiekvienam lankytojui suteikia dešimties sū kreditą. Kalba ėjo apie Ernoul de Maillé taverną. Tokia užeiga iš tiesų egzistavo Paryžiuje, Noyers gatvėje, ką patvirtina 1292 m. mokesčių knygoje minima savininko pavardė.

Trys damos greitai patraukė dėmesį ir kažkoks Druenas Bajė pasisiūlė jas pavaišinti vynu savo sąskaita. Jos jau buvo išleidę penkiolika sū, bet vynas pažadino alkį ir moterys dar užsisakė riebią žąsį. Druenas jas pavaišino pyragaičiais. Prisivalgę, jos vėl užsinorėjo atsigerti ir viena iš damų pareiškė: „prisiekiu šv. Jurgiu, nuo šių vynų jaučiu kartėlį burnoje, noriu grenache“ (saldaus vyno iš stambių juodųjų vynuogių, kurios auga Prancūzijos pietuose). Joms patiekė tris didelius bokalus (½ štofo arba 0.466 l) kartu su vafliais, sūriu, migdolais ir kriaušėmis.

Puslapis iš Watriquet de Couvin kūrinių rinkinio, 1300-1400 m.

Deja, troškulys liko nenumalšintas. Damos nusprendė, kad norint pajusti tikrąjį vyno skonį, reikia dar užsisakyti tris kvartas (1 kvarta=2 štofai). Jos dainavo, plepėjo ir lygino vynus, kuriuos ragavo. Degustacija vyko aukščiausiame lygyje.

Apie vidurnaktį linksmuolės užsinorėjo įkvėpti tyro oro, bet būdamos girtos nusispjovė į padorumą ir iš tavernos išėjo vienplaukės. Dar nepadoriau jos atrodė dėl to, kad teko kaip užstatą tavernos šeimininkui palikti sukneles. Damos į tai nekreipė dėmesio, jos dainavo, pasakojo anekdotus, kol nenugriuvo tiesiai į gatvės purvą.

 Vargšui ponui pagirios?

The Lutrell Psalter, 1325-1340 m.

Druenas pasielėgo niekšiškai – jis išrengė damas nuogai, o apatinius sijonus, marškinius, batus, diržus ir pinigines pasiėmė su savimi. Girtos, nuogos ir purvinos lyg kiaulės jos liko gulėti purve ir sąšlavose. Auštant damas surado žmonės, bet pamanė, kad jos užmuštos, nes išvemtas vynas susimaišęs su purvu lyg kraujas nudažė kūnus.

Vienas kaimynas atpažino linksmuoles ir pranešė nieko neįtariantiems sutuoktiniams. Tie sau ramiai miegojo, nes manė, kad žmonos leidosi į piligriminę kelionę. Be jokios abejonės, vyrai buvo labai sukrėsti ir liepė nunešti kūnus į Šventųjų Nekaltųjų kapines. Ten apie vidurnaktį moterys atsipeikėjo, išsirausė iš žemės ir nuėjo nuogos, smirdinčios ir padengtos purvu. Alkoholis dar nebuvo išgaravęs, nes damos šūkavo, reikalavo atnešti vyno ir silkių, o galų gale nuo šalčio vėl neteko sąmonės. Paryčiui duobkasys aptiko jas gulinčias ant žemės ir vos nenumirė iš siaubo pamanęs, kad tapo raganysčių auka. Susirinkusi žioplių minia greitai išsibėgiojo, nes Tifanija atsipeikėjo ir pareikalavo dar vyno.

Galų gale išsiblaiviusios ir atgailaujančios damos išsiskirstė kas sau.

Tuo pasakojimas baigiasi ir lieka neaišku, kaip žmonas sutiko vyrai.