Viešos egzekucijos Sovietų Sąjungoje

1943 m. balandžio 19 d. Sovietų valdžia išleido potvarkį „Dėl bausmių vokiečiu - fašistų piktadariams, šnipams ir tėvynės išdavikams iš SSSR piliečių tarpo, bei jų bendrams“. Už tai numatyta mirties bausmė pakariant.

Atskiri potvarkio punktai numatė:

„Karo lauko teismų sprendimus divizijose tvirtinti divizijų vadams, o nuosprendžius vykdyti nedelsiant“.

„Karti viešai, liaudžiai matant, o pakartųjų kūnus palikti kaboti kelias dienas, kad visi matytų, kaip baudžiami, ir koks atpildas laukia kiekvieno Tėvynės išdaviko“.

Įsakymą pasirašė pats J.Stalinas.

Taigi, visoje iš vokiečių atkovotoje teritorijoje prasidėjo masinis susidorojimas su tikrais ir tariamais kolaborantais. Neretai užtekdavo tiesiog anonimiško skundo. 

Norint pademonstruoti, kad į atgautas teritorijas sovietų valdžia grįžo visiems laikams, nuo 1943 m. didesnių miestų aikštėse pradėtos vykdyti parodomosios masinės egzekucijos ne tik „kolaborantams“, bet ir vokiečių kariams. Vietos gyventojų dalyvavimas stebint tokias egzekucijas buvo visokeriopai skatinamas.

Niekas nepasikeitė ir po Trečiojo reicho sutriuškinimo. Kartuvės „puošė“ daugelio sovietų miestų aikštės iki pat 6-ojo dešimtmečio pradžios.