1943 m.
balandžio 19 d. Sovietų valdžia išleido potvarkį „Dėl bausmių
vokiečiu - fašistų piktadariams, šnipams ir tėvynės išdavikams
iš SSSR piliečių tarpo, bei jų bendrams“. Už tai numatyta
mirties bausmė pakariant.
Atskiri
potvarkio punktai numatė:
„Karo
lauko teismų sprendimus divizijose tvirtinti divizijų vadams, o
nuosprendžius vykdyti nedelsiant“.
„Karti
viešai, liaudžiai matant, o pakartųjų kūnus palikti kaboti
kelias dienas, kad visi matytų, kaip baudžiami, ir koks atpildas
laukia kiekvieno Tėvynės išdaviko“.
Įsakymą
pasirašė pats J.Stalinas.
Taigi,
visoje iš vokiečių atkovotoje teritorijoje prasidėjo masinis
susidorojimas su tikrais ir tariamais kolaborantais. Neretai
užtekdavo tiesiog anonimiško skundo.
Norint
pademonstruoti, kad į atgautas teritorijas sovietų valdžia grįžo
visiems laikams, nuo 1943 m. didesnių miestų aikštėse pradėtos
vykdyti parodomosios masinės egzekucijos ne tik „kolaborantams“,
bet ir vokiečių kariams. Vietos gyventojų dalyvavimas stebint
tokias egzekucijas buvo visokeriopai skatinamas.
Niekas
nepasikeitė ir po Trečiojo reicho sutriuškinimo. Kartuvės „puošė“
daugelio sovietų miestų aikštės iki pat 6-ojo dešimtmečio
pradžios.
