2015 m. spalio 19 d., pirmadienis

Trisdešimtmetis karas, šveicarų pėstininkai ir landsknechtai

Šveicarų pėstininkai: negailestingumas kaip kokybės ženklas
Šaunamojo ginklo tobulėjimas lėmė riterystės pabaigą, tačiau Europos padangėje atsirado naują jėga - samdomi šveicarų pėstininkai. Griežta jų drausmė, taktinė vienybė ir neatremiami kvadratinės rikiuotės smūgiai greitai visiems parodė „kas čia šeimininkas“. 

Tai dabar šveicarai laikomi ne itin besikišančiais į kaimynų reikalus, o kadaise jie buvo karinga tauta. Gyvenimas bendruomenėse tarp niūrių kalnų išugdė juose kovinės savybes: vyriškumą, stiprią bičiuliškos vienybės dvasią, polinkį į agresiją. Šveicarų kariai samdėsi nuo seno. 1373 metais jie kariavo už Milano hercogą ir nusiaubė Italiją tuo papiktindami Romos popiežiaus Grigalių XI. Berno miesto seimas uždraudė saviškiams kariauti užsienyje, bet šveicarai ignoravo šį sprendimą ir toliau kovėsi už tuos, kas daugiau moka. Neretai nutikdavo, kad abiejuose kovojančiose pusėse būta šveicarų samdinių.


Šveicarų pėstininkai 

Galvodami tik apie pelną, prieš kiekvienas kautynės jie prisiekdavo, kad plėšimais užsiims ne anksčiau pabaigto darbo. Neatmestina, kad nemažai šveicarų pėstininkų pergalių mūšio lauke lėmė grynai psichologinis efektas; tas nenusakomas siaubas, kurį priešams kėlė šių kalniečių negailestingumas.


Šveicarų pėstininkai 

Reikalas tas, kad senovėje šveicarų buvo tik apie pusė milijono, o atšiauri gamta labai menkai atsidėkodavo už sunkų jų darbą. Todėl šveicariškoji naikinimo strategija aiškinama labai paprastai: ginkluoti vyrai, kurie gimtinėje dažniausiai buvo ūkininkai, galėdavo sau leisti palikti sklypus tik trumpam laikotarpiui. Jie buvo priversti atlikti kruviną darbą, už kurį pasisamdė, greitai ir nepriekaištingai. Išsklaidyti priešą nepakako! Reikėjo atimti iš jo galimybę vėl susiburti, o tai geriausiai užtikrindavo tik mirtis. Dažnai samdiniai net neimdavo belaisvių. Pasakojama, kad ypač mėgę siautėti Berno miesto ir apylinkių gyventojai. Šaltiniuose rašoma, kad užėmus miestą šveicarus tekdavo tuoj pat išvesti, kadangi plėšė ir žudė jie viską ką tik buvo galima apiplėšti ir nužudyti. Sakoma, kad šveicarų pėstininkų „kietumu“ žavėjosi pats Makiavelis.


Pralaimėjo šveicarai pinigams – tiems patiems pinigams, už kuriuos jie kovėsi. Pasipelnymo siekiantys samdiniai dažnai „pasirašydavo“ pačioms beprotiškiausioms kariniu požiūriu avantiūroms, o tai nuolat retino jų gretas. Ilgainiui nusilpo drausmė, šveicarai pradėdavo pyktis su juos samdančiais dėl vėluojančio atlygio, o užsitęsę žygiai taip visiems pabosdavo, kad kalniečiai galiausiai išsivaikščiodavo namo. Galiausiai ginčai dėl pinigų (vieni gaudavo dešimtkart daugiau už kitus) išjudino ir jų pačių vienybę. 


Šiame senoviniame piešinyje pavaizduoti Berno pėstininkai ir miesto herbas (vėliavoje)

Nepasitikėdami nuolat šeimininkus keičiančiais šveicarais, kaimynai pradėjo kurti savo samdomas kariaunas. Taip atsirado šveicarų pavyzdžiu kuriami prancūzų, vokiečių, ispanų pėstininkų būriai. Šveicariškas pavyzdys tapo mirties nuosprendžiu patiems šveicarams. 1522 m. mūšyje prie Milano savo „mokytojus“ sutriuškina „mokiniai“ - vokiečių landsknechtai.

Landsknechtai: karas kaip verslas

Tam tikru metų į Europos karo sceną įžengia landsknechtai. Jie irgi kovėsi už pinigus po svetimomis vėliavomis. Jei šveicarų samdininkystė buvo „valstybinė“ (savo karius parduodavo apskritis - kantonas), tai vokiečių landsknechtų būriai samdėsi savo nuožiūra. Monarchas leisdavo formuoti kariuomenę generolui, tas perduodavo įsakymą pulkininkams, pulkininkai pasirinkdavo landsknechtų kapitonus, o tie ieškodavosi karių. Ir čia viską lėmė pinigai! Kitos alternatyvos samdinių kariuomenei nebuvo, kadangi ji visiškai atitiko tos epochos reikalavimus. Tuometėje ne itin turtingoje Europoje knibždėte knibždėjo „nereikalingų“ žmonių, kuriems gyvenime buvo tik dvi išeitys: badas arba karas. O karių buvo daug, ir tarnavo jie tam kas daugiau moka, paklusdami tik savo kapitonui, dažnai nekilmingam, nepretenduojančiam į jokį sostą ar titulus. Ši sistema buvo naudinga visiems!


Landsknechtai (rekonstrukcija)

Vokiškos karo samdininkystės laikotarpis tęsėsi 150 metų, o vokiečių samdinių paklausa buvo didžiulė.

Visi landsknechtai buvo to paties statuso (tiesiog - kariai), gyveno pagal savus įstatymus, hierarchiją, papročius, folklorą. Jie nešiojo margaspalvius, iššaukiančius, kažkur prisiplėštus drabužius, kadangi nebuvo varžomi tuometinių luominių išvaizdos reikalavimų.


Landsknechtai

Paskui landsknechtų kariauną keliavo gurguolių virtinė: vienas vežimas dešimčiai eilinių kareivių. Landsknechtų karininkai ir patyrę veteranai kartu su savimi veždavosi palapinės, baldus, maisto atsargas, žmonas, vaikus, tarnus, virėjus, linksmintojus ir muzikantus. 1530 m. landsknechtų karo kodeksas pulkui numatė net 2-3 prostitutes, kurios buvo pavaldžios pulko vadui ir už savo darbą gaudavo du kreicerius kasdien. Apskritai būta bandymų riboti prostitučių skaičių, bet viskas priklausė nuo pulkininko. Savaime suprantama, kad paskui karius keliaujanti didžiulė civiliokų minia labai kenkė landsknechtų pajėgų mobilumui bei griovė vidaus discipliną.


Landsknechtai (rekonstrukcija)

Tikra samdinių kariuomenės rykšte tapo įvairiausios ligos. Daugelis mirdavo dar prieš pasiekiant mūšio lauką. 1524 metais į pagalbą prancūzams skubančius šveicarus užgriuvo baisi epidemija. Namo grįžo tik apie 1200 karių iš 5000. Visus Berno apylinkių kelius užkimšo vežimai su sergančiais, mirštančiais ir negyvais samdiniais. 1528 m. maras visiškai išnaikino Berno pėstininkų kariuomenę (apie 4000 karių). Kartu su jais išmirė ir daugybė prancūzų kolegų.

Totalus karas: sudeginta Europa

Trisdešimtmetis karas (1618 - 1648 m.) apėmė Europą nuo Ispanijos iki Lenkijos. Anksčiau net nuolat tarpusavyje kariaujantys feodalai taip neniokojo užgrobtų teritorijų: juk tai jau buvo naujo šeimininko valdos ir žmonės! O Trisdešimtmetis karas parodė kas yra tikrasis naikinimas: kai kurios vokiečių kunigaikštystės prarado daugiau nei du trečdalius gyventojų! Abi kovojančios pusės, Katalikų lyga ir Protestantų unija, mielai naudojosi samdomų landsknechtų paslaugomis - margaspalve minia, sudaryta iš buvusių valstiečių, amatininkų, bankrutavusių pirklių, nusigyvenusių dvarininkų. Vieni samdėsi tam, kad išmaitintų šeimą, kiti – norėdami praturtėti plėšiant, treti - „prasimušti į žmones“ per kario karjerą. Amžininkai apie samdinius rašė, kad tai „didžiausių visų tautų nenaudėlių gauja, margiausias sąšlavynas su moterimis ir vaikais, palikęs savo darbus tam, kad sektų paskui karą“.


Mūšis tarp šveicarų ir landsknechtų (dail. Peter Dennis)

Tačiau landsknechtai buvo ne vien tik girtuokliai ir azartinių žaidimų mėgėjai. Jie dar mokėjo kariauti! Smarkiausi landsknechtų būriai (bent jau tam tikrų laikotarpiu) pasižymėjo geležinė drausme mūšyje, kapitonai griežtai kontroliavo savo karius, o už bet kokias dvikovas tarpusavyje galėjo grėsti kartuvės. Ankstyvuosiuose landsknechtų būriuose besaikis plėšikavimas buvo baudžiamas, tačiau Trisdešimtmečio karo metų jis jau buvo tapęs visiška norma. Pasak legendos, žodis „marodierius“ siejamas su dviem landsknechtų vadais (generolų grafų Johanu Merode ar pulkininku Verneriu fon Merode), o vokiška sąvoka meroderbruder (brolis - marodierius) ilgainiui virto atgrasiausio lavonų plėšiko apibūdinimu.

Marodieriais dažniausiai tapdavo sužeisti, ligoti, daug vaikų turintys kareiviai, kaip ir visi tie, kam plėšikavimas buvo vienintelis būdas išgyventi. Iš pradžių su tuo bandyta kovoti. Patruliai gaudė niekdarius, „kaustė rankas ir kojas geležimi“, o kai kada netgi kariavo. Išvengusių kartuvių marodierių likimas buvo nesaldūs. Jie vilkdavosi kariuomenės gale, priešai jų neimdavo į nelaisvę, o iškart pribaigdavo, kadangi „jie visur šmirinėja, viską vagia, o kuo negali pasinaudoti - tą sugadina“.


Trisdešimtmetis karas

Tačiau iš esmės priešiškai žvelgta į visus landsknechtus. Trisdešimtmečio karo istorija kupina žvėriškumų „civilių gyventojų“ atžvilgiu. Valstiečių bandymai menkais ginklais priešintis samdytų pėstininkų būriams tik siutino pastaruosius, ir tie dar labiau siautėjo. Žiaurumas gimdė žiaurumą; pagautus šveicarus ir vokiečių landsknechtus gyventojai dažnai tiesiog nukankindavo vietoje.

Tai buvo trisdešimt beprasmių pogromų ir abipusio naikinimo metų. Tiek šveicarų, tiek vokiečių samdiniai suvokė savo jėgą, o tai aprišdavo jiems rankas. Neretai patiems niekšiškausiems veiksmams pritardavo samdinių vadovybė.

Oficialiai tai buvo katalikų karas su protestantais, tačiau religinės sudedamosios jame beveik nebuvo. Katalikas imperatorius Maksimilijonas, kariaudamas su protestantų kunigaikščiais, savo kariuomenėje laikė protestantų dvasininkus ir netgi mokėjo jiems atlygį. Katalikai Habsburgai kariavo su katalikiška Prancūzija protestantų landsknechtų rankomis. Neturėdamas pinigų imperatorius Karolis V-asis leido savo samdiniams plėšti Romą - popiežiaus rezidenciją, ir katalikai landsknechtai to ėmėsi su malonumų.


Trisdešimtmetis karas

Samdiniai, nepriklausomai nuo jų tikybos, kariavo už tą kas daugiau mokėjo, dažnai pereidavo į buvusio priešo pusę, ir netgi keitė patį tikėjimą. Tokia buvo tų laikų moralė: nei tautybė, nei tikėjimas neįtakojo samdinių būrių pasirinkimo už ką kovoti. Žinoma, iš pradžių egzistavo kažkokie kariškos garbės kodeksai, tačiau vėliau į juos beveik nieks nekreipė dėmesio. Biznis yra biznis.

Katalikų karas su protestantais ilgainiui virto visų pusių karu prieš taikius gyventojus - atviru fizinių ir psichologinių teroru.

***

Taip pat skaitykite: