Šveicarų
pėstininkai: negailestingumas kaip kokybės ženklas
Šaunamojo ginklo tobulėjimas lėmė riterystės pabaigą, tačiau
Europos padangėje atsirado naują jėga - samdomi šveicarų
pėstininkai. Griežta jų drausmė, taktinė vienybė ir
neatremiami kvadratinės rikiuotės smūgiai greitai visiems parodė
„kas čia šeimininkas“.
Tai dabar šveicarai laikomi ne itin
besikišančiais į kaimynų reikalus, o kadaise jie buvo karinga tauta. Gyvenimas bendruomenėse tarp niūrių kalnų išugdė
juose kovinės savybes: vyriškumą, stiprią
bičiuliškos vienybės dvasią, polinkį į agresiją. Šveicarų
kariai samdėsi nuo seno. 1373 metais jie kariavo už Milano hercogą
ir nusiaubė Italiją tuo papiktindami Romos popiežiaus Grigalių
XI. Berno miesto seimas uždraudė saviškiams kariauti užsienyje,
bet šveicarai ignoravo šį sprendimą ir toliau kovėsi už tuos, kas daugiau moka. Neretai nutikdavo, kad abiejuose kovojančiose
pusėse būta šveicarų samdinių.
Šveicarų pėstininkai
Galvodami tik apie pelną, prieš kiekvienas kautynės jie
prisiekdavo, kad plėšimais užsiims ne anksčiau pabaigto darbo.
Neatmestina, kad nemažai šveicarų pėstininkų pergalių mūšio
lauke lėmė grynai psichologinis efektas; tas nenusakomas siaubas,
kurį priešams kėlė šių kalniečių negailestingumas.
Šveicarų pėstininkai
Reikalas tas, kad senovėje šveicarų buvo tik apie pusė milijono,
o atšiauri gamta labai menkai atsidėkodavo už sunkų jų darbą.
Todėl šveicariškoji naikinimo strategija aiškinama labai
paprastai: ginkluoti vyrai, kurie gimtinėje dažniausiai buvo
ūkininkai, galėdavo sau leisti palikti sklypus tik trumpam
laikotarpiui. Jie buvo priversti atlikti kruviną darbą, už kurį
pasisamdė, greitai ir nepriekaištingai. Išsklaidyti priešą
nepakako! Reikėjo atimti iš jo galimybę vėl susiburti, o tai
geriausiai užtikrindavo tik mirtis. Dažnai samdiniai net neimdavo
belaisvių. Pasakojama, kad ypač mėgę siautėti Berno miesto ir
apylinkių gyventojai. Šaltiniuose rašoma, kad užėmus miestą
šveicarus tekdavo tuoj pat išvesti, kadangi plėšė ir žudė jie
viską ką tik buvo galima apiplėšti ir nužudyti. Sakoma, kad
šveicarų pėstininkų „kietumu“ žavėjosi pats Makiavelis.
Pralaimėjo šveicarai pinigams – tiems patiems pinigams, už
kuriuos jie kovėsi. Pasipelnymo siekiantys samdiniai dažnai
„pasirašydavo“ pačioms beprotiškiausioms kariniu požiūriu
avantiūroms, o tai nuolat retino jų gretas. Ilgainiui nusilpo
drausmė, šveicarai pradėdavo pyktis su juos samdančiais dėl
vėluojančio atlygio, o užsitęsę žygiai taip visiems pabosdavo,
kad kalniečiai galiausiai išsivaikščiodavo namo. Galiausiai
ginčai dėl pinigų (vieni gaudavo dešimtkart daugiau už kitus)
išjudino ir jų pačių vienybę.
Šiame senoviniame piešinyje pavaizduoti Berno pėstininkai ir miesto herbas (vėliavoje)
Nepasitikėdami nuolat šeimininkus keičiančiais šveicarais, kaimynai pradėjo kurti savo samdomas kariaunas. Taip atsirado
šveicarų pavyzdžiu kuriami prancūzų, vokiečių, ispanų
pėstininkų būriai. Šveicariškas pavyzdys tapo mirties
nuosprendžiu patiems šveicarams. 1522 m. mūšyje prie Milano savo
„mokytojus“ sutriuškina „mokiniai“ - vokiečių
landsknechtai.
Landsknechtai:
karas kaip verslas
Tam tikru metų į Europos karo sceną įžengia landsknechtai. Jie
irgi kovėsi už pinigus po svetimomis vėliavomis. Jei šveicarų
samdininkystė buvo „valstybinė“ (savo karius parduodavo
apskritis - kantonas), tai vokiečių landsknechtų būriai samdėsi
savo nuožiūra. Monarchas leisdavo formuoti kariuomenę generolui,
tas perduodavo įsakymą pulkininkams, pulkininkai pasirinkdavo
landsknechtų kapitonus, o tie ieškodavosi karių. Ir čia viską
lėmė pinigai! Kitos alternatyvos samdinių kariuomenei nebuvo,
kadangi ji visiškai atitiko tos epochos reikalavimus. Tuometėje ne
itin turtingoje Europoje knibždėte knibždėjo „nereikalingų“
žmonių, kuriems gyvenime buvo tik dvi išeitys: badas arba karas. O
karių buvo daug, ir tarnavo jie tam kas daugiau moka, paklusdami tik
savo kapitonui, dažnai nekilmingam, nepretenduojančiam į jokį
sostą ar titulus. Ši sistema buvo naudinga visiems!
Landsknechtai (rekonstrukcija)
Vokiškos karo samdininkystės laikotarpis tęsėsi 150 metų, o
vokiečių samdinių paklausa buvo didžiulė.
Visi landsknechtai buvo to paties statuso (tiesiog - kariai), gyveno
pagal savus įstatymus, hierarchiją, papročius, folklorą. Jie
nešiojo margaspalvius, iššaukiančius, kažkur prisiplėštus
drabužius, kadangi nebuvo varžomi tuometinių luominių išvaizdos
reikalavimų.
Landsknechtai
Paskui landsknechtų kariauną keliavo gurguolių virtinė: vienas
vežimas dešimčiai eilinių kareivių. Landsknechtų karininkai ir
patyrę veteranai kartu su savimi veždavosi palapinės, baldus,
maisto atsargas, žmonas, vaikus, tarnus, virėjus, linksmintojus ir
muzikantus. 1530 m. landsknechtų karo kodeksas pulkui numatė net
2-3 prostitutes, kurios buvo pavaldžios pulko vadui ir už savo
darbą gaudavo du kreicerius kasdien. Apskritai būta bandymų riboti
prostitučių skaičių, bet viskas priklausė nuo pulkininko.
Savaime suprantama, kad paskui karius keliaujanti didžiulė
civiliokų minia labai kenkė landsknechtų pajėgų mobilumui bei
griovė vidaus discipliną.
Landsknechtai (rekonstrukcija)
Tikra samdinių kariuomenės rykšte tapo įvairiausios ligos.
Daugelis mirdavo dar prieš pasiekiant mūšio lauką. 1524 metais į
pagalbą prancūzams skubančius šveicarus užgriuvo baisi
epidemija. Namo grįžo tik apie 1200 karių iš 5000. Visus Berno
apylinkių kelius užkimšo vežimai su sergančiais, mirštančiais
ir negyvais samdiniais. 1528 m. maras visiškai išnaikino Berno
pėstininkų kariuomenę (apie 4000 karių). Kartu su jais išmirė
ir daugybė prancūzų kolegų.
Totalus
karas: sudeginta Europa
Trisdešimtmetis karas (1618 - 1648 m.) apėmė Europą nuo Ispanijos
iki Lenkijos. Anksčiau net nuolat tarpusavyje kariaujantys feodalai
taip neniokojo užgrobtų teritorijų: juk tai jau buvo naujo
šeimininko valdos ir žmonės! O Trisdešimtmetis karas parodė kas
yra tikrasis naikinimas: kai kurios vokiečių kunigaikštystės
prarado daugiau nei du trečdalius gyventojų! Abi kovojančios
pusės, Katalikų lyga ir Protestantų unija, mielai naudojosi
samdomų landsknechtų paslaugomis - margaspalve minia, sudaryta iš
buvusių valstiečių, amatininkų, bankrutavusių pirklių,
nusigyvenusių dvarininkų. Vieni samdėsi tam, kad išmaitintų
šeimą, kiti – norėdami praturtėti plėšiant, treti -
„prasimušti į žmones“ per kario karjerą. Amžininkai apie
samdinius rašė, kad tai „didžiausių visų tautų nenaudėlių
gauja, margiausias sąšlavynas su moterimis ir vaikais, palikęs
savo darbus tam, kad sektų paskui karą“.
Mūšis tarp šveicarų ir landsknechtų (dail. Peter Dennis)
Tačiau landsknechtai buvo ne vien tik girtuokliai ir azartinių
žaidimų mėgėjai. Jie dar mokėjo kariauti! Smarkiausi
landsknechtų būriai (bent jau tam tikrų laikotarpiu) pasižymėjo
geležinė drausme mūšyje, kapitonai griežtai kontroliavo savo
karius, o už bet kokias dvikovas tarpusavyje galėjo grėsti
kartuvės. Ankstyvuosiuose landsknechtų būriuose besaikis
plėšikavimas buvo baudžiamas, tačiau Trisdešimtmečio karo metų
jis jau buvo tapęs visiška norma. Pasak legendos, žodis
„marodierius“ siejamas su dviem landsknechtų vadais (generolų
grafų Johanu Merode ar pulkininku Verneriu fon Merode), o vokiška
sąvoka meroderbruder (brolis - marodierius) ilgainiui virto
atgrasiausio lavonų plėšiko apibūdinimu.
Marodieriais dažniausiai tapdavo sužeisti, ligoti, daug vaikų
turintys kareiviai, kaip ir visi tie, kam plėšikavimas buvo
vienintelis būdas išgyventi. Iš pradžių su tuo bandyta kovoti.
Patruliai gaudė niekdarius, „kaustė rankas ir kojas geležimi“,
o kai kada netgi kariavo. Išvengusių kartuvių marodierių likimas
buvo nesaldūs. Jie vilkdavosi kariuomenės gale, priešai jų
neimdavo į nelaisvę, o iškart pribaigdavo, kadangi „jie visur
šmirinėja, viską vagia, o kuo negali pasinaudoti - tą sugadina“.
Trisdešimtmetis karas
Tačiau iš esmės priešiškai žvelgta į visus landsknechtus.
Trisdešimtmečio karo istorija kupina žvėriškumų „civilių
gyventojų“ atžvilgiu. Valstiečių bandymai menkais ginklais
priešintis samdytų pėstininkų būriams tik siutino pastaruosius, ir tie dar labiau siautėjo. Žiaurumas gimdė žiaurumą; pagautus
šveicarus ir vokiečių landsknechtus gyventojai dažnai tiesiog
nukankindavo vietoje.
Tai buvo trisdešimt beprasmių pogromų ir abipusio naikinimo metų.
Tiek šveicarų, tiek vokiečių samdiniai suvokė savo jėgą, o tai
aprišdavo jiems rankas. Neretai patiems niekšiškausiems veiksmams
pritardavo samdinių vadovybė.
Oficialiai tai buvo katalikų karas su protestantais, tačiau
religinės sudedamosios jame beveik nebuvo. Katalikas imperatorius
Maksimilijonas, kariaudamas su protestantų kunigaikščiais, savo
kariuomenėje laikė protestantų dvasininkus ir netgi mokėjo jiems
atlygį. Katalikai Habsburgai kariavo su katalikiška Prancūzija
protestantų landsknechtų rankomis. Neturėdamas pinigų
imperatorius Karolis V-asis leido savo samdiniams plėšti Romą -
popiežiaus rezidenciją, ir katalikai landsknechtai to ėmėsi su
malonumų.
Trisdešimtmetis karas
Samdiniai, nepriklausomai nuo jų tikybos, kariavo už tą kas
daugiau mokėjo, dažnai pereidavo į buvusio priešo pusę, ir netgi
keitė patį tikėjimą. Tokia buvo tų laikų moralė: nei tautybė,
nei tikėjimas neįtakojo samdinių būrių pasirinkimo už ką
kovoti. Žinoma, iš pradžių egzistavo kažkokie kariškos garbės
kodeksai, tačiau vėliau į juos beveik nieks nekreipė dėmesio.
Biznis yra biznis.
Katalikų karas su protestantais ilgainiui virto visų pusių karu
prieš taikius gyventojus - atviru fizinių ir psichologinių teroru.
***
Taip pat skaitykite:
