2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

Stebuklai, kuriuos darė šaltis XV a.

Žilberas de Lanua (Guillebert de Lannoy) buvo flamandų keliautojas ir diplomatas, Burgundijos hercogo Jono Bebaimio patarėjas. Su diplomatinėmis misijomis daug keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus: lankėsi Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Teutonų ordino žemėse, Lietuvos ir Maskvos didžiosiose kunigaikštystėse. Jis pirmasis aprašė Vilniaus, Kauno ir Trakų pilis.


1413 m. Ž. de Lanua iškeliavo į Prūsiją, kur dalyvavo teutonų žygyje prieš Lenkiją, vėliau apsilankė Livonijoje. Iš Livonijos diplomatas nuvyko į Didįjį Naugardą ir Pskovą, ten jis išvydo daug neįtikėtinų stebuklų, kuriuos aprašė knygoje Voyages et Ambassades („Kelionės ir pasiuntinybės“).

„Tą žiemą buvo siaubingai šalta. Taip šalta, kad būtų smagu pasakoti apie šaltį, jei netektų jame keliauti.
Šaltis darė daug stebuklų. Važiuodamas mišku galėjai girdėti, kaip medžiai traška ir skyla nuo apačios iki viršaus. Ten galėjai matyti, kaip suledėję arklių mėšlo gurvuoliai nuo šalčio išsilaksto į šalis. Jei tekdavo nakvoti šalčio sukaustytoje dykynėje, ryte vargiai galėjome atmerkti akis. Barzdos, antakiai ir vokai apšerkšnydavo ir pasidengdavo varvekliais.
Aš mačiau dar vieną šalčio daromą stebuklą: sunkios sidabrinės taurės, kuriomis naktį sėmiau iš eketės vandenį, prišalo prie mano rankų. Kai taures ištuštinau ir įdėjau vieną į kitą, jos iš karto sulipo ir nebegalėjau jų atskirti.
Kitas mano regėtas stebuklas: pastačiau ant ugnies molinę puodynę su mėsa ir vandeniu. Anksti ryte pamačiau, kad viename puodynės krašte vanduo verda, o kitame pasidengęs ledu.
Didžiojo Naugardo turguje nerasi nei šviežios žuvies, nei gyvų kiaulių ar avių – visa mėsa sušaldyta. Ir visoje šalyje veisiasi galybė kiškių, visiškai baltų žiemą ir visiškai pilkų vasarą.“

Žilberas de Lanua siūlo savo knygą karaliui Pilypui Gerajam
Miniatiūra iš knygos Livre de l'Instruction d'un Jeune Prince, Briuselis, 1450-1460 m.