2015 m. spalio 6 d., antradienis

Snaiperio taktika priešo atakos metu

Geras snaiperis turėjo ne tik taikliai šaudyti ir išmanyti maskavimosi meną, bet ir suvokti priešo psichologijos ypatumus. Štai ką savo atsiminimuose rašė vienas geriausių Antrojo pasaulinio karo vokiečių snaiperių Josefas Allerbergeris (1924 - 2010 m.). Žiauru, bet tai buvo išgyvenimo klausimas. Tikras ir negailestingas karas be pagražinimų.

„Aš nekreipdavau dėmesio į pirmas tris-keturias atakuojančiųjų linijas, stengdamasis pašauti į pilvą kiek galima daugiau karių, traukiančių už jų. Girdėdami už savo nugaros veriančius riksmus puolantieji pirmose eilėse prarasdavo įkvėpimą ir jų ataka imdavo strigti. Tuo momentu aš nekreipdavau savo dėmesį į pirmas priešo gretas. Karius, kurie būdavo arčiau kaip penkiasdešimt metrų nuo manęs, aš pribaigdavau taikliais šūviais į galvą ar širdį, stengdamasis akimirksniu išvesti iš rikiuotės jų kuo daugiau. Tuos priešus, kurie buvo nuo manęs toliau, aš, atvirkščiai, šaudžiau į liemenį, bandydamas kuo daugiau sužeisti. Kai tik ką puolę pasileisdavo bėgti, ypač efektyvūs būdavo šūviai į bėgančiųjų inkstų sritį. Tais atvejais sužeistieji pradėdavo žvėriškai staugti. Paprastai ataka tuo ir pasibaigdavo. Dažniausiai man pavykdavo pašauti daugiau kaip dvidešimt priešų per kelias minutes. Tiesa, tokie pataikymas nebuvo įtraukiami į mano, kaip snaiperio, įskaitą“.


Josef Allerberger (1924 - 2010 m.)