Geras
snaiperis turėjo ne tik taikliai šaudyti ir išmanyti maskavimosi
meną, bet ir suvokti priešo psichologijos ypatumus. Štai ką savo
atsiminimuose rašė vienas geriausių Antrojo pasaulinio karo
vokiečių snaiperių Josefas Allerbergeris (1924 - 2010 m.).
Žiauru, bet tai buvo išgyvenimo klausimas. Tikras ir negailestingas
karas be pagražinimų.
„Aš
nekreipdavau dėmesio į pirmas tris-keturias atakuojančiųjų
linijas, stengdamasis pašauti į pilvą kiek galima daugiau karių,
traukiančių už jų. Girdėdami už savo nugaros
veriančius riksmus puolantieji pirmose eilėse prarasdavo įkvėpimą
ir jų ataka imdavo strigti. Tuo momentu aš nekreipdavau savo
dėmesį į pirmas priešo gretas. Karius, kurie būdavo arčiau kaip
penkiasdešimt metrų nuo manęs, aš pribaigdavau taikliais šūviais
į galvą ar širdį, stengdamasis akimirksniu išvesti iš rikiuotės
jų kuo daugiau. Tuos priešus, kurie buvo nuo manęs toliau, aš,
atvirkščiai, šaudžiau į liemenį, bandydamas kuo daugiau
sužeisti. Kai tik ką puolę pasileisdavo bėgti, ypač efektyvūs būdavo
šūviai į bėgančiųjų inkstų sritį. Tais atvejais sužeistieji
pradėdavo žvėriškai staugti. Paprastai ataka tuo ir pasibaigdavo.
Dažniausiai man pavykdavo pašauti daugiau kaip dvidešimt priešų
per kelias minutes. Tiesa, tokie pataikymas nebuvo įtraukiami į
mano, kaip snaiperio, įskaitą“.
Josef Allerberger (1924 - 2010 m.)
