Islandijos
kolonizavimo laikais daugelis turtingesnių skandinavų vyrų turėjo
ne tik žmonas, bet ir sugulovės, kurios senovės norvegų
kalba buvo vadinamos frilur.
Prieš XI a.
vergovė saloje faktiškai išnyko, tačiau daugpatystė, kaip
reiškinys, liko. Dažniausiai neoficialiomis žmonomis tapdavo
merginos iš socialiniu statusu žemesnių šeimų. Kai moteris
tapdavo aukštą visuomeninę padėtį turinčio žmogaus „mylimąja“,
jos pačios, ir jos giminės autoritetas taip pat išaugdavo. Savo frilur artimuosius vyras
vertino kaip ištikimus sąjungininkus. Dažnai tokia neoficiali
žmona vyro buvo netgi daugiau mylima ir gerbiama už oficialią. Pasak senovinės islandų patarlės, „geriau būti gero
žmogaus sugulove, nei bjauraus - žmona“.
„Pilkojoje
žąsyje“ praktiškai nekalbama apie frilur bei jų teisės,
tačiau XII - XIII a. sagose apie jas galima aptikti nemažai užuominų.
XIII a.
„šalutinės santuokos“ būdavo sudaromos norint išplėsti savo
įtaką ar įgyti apsaugą. Dažniausiai tai būdavo formalus
susitarimas tarp giminių. Tai liudija gana silpną tuometinių
teismų efektyvumą, todėl geriausia saugumo garantija tapdavo (kad ir neoficiali)
giminystė.
