Ankstyvaisiais Romos
imperijos laikais keletas vyrų nutarė išvengti karo tarnybos
originaliu būdu – jie nusikirto nykščius, kad negalėtų laikyti
kalavijo. Tai nebuvo dažni atvejai, bet karo tarnybos vengimui taikytos labai
griežtos sankcijos.
Imperatorius Augustas
nubaudė aristokratą, kuris norėjo „išsukti“ nuo tarnybos
kariuomenėje savo sūnus nukirsdamas jiems nykščius. Turtuolis
buvo parduotas į vergiją, o visa jo nuosavybė išvaržyta.
368 m., kai barbarų
gentys veržėsi į imperijos teritoriją gausiau negu anksčiau,
šaukimų tarnauti vengimas pasiekė epidemijos mastą. Bausmės tapo
dar griežtesnės – nenorintys kariauti romėnai buvo netgi viešai
sudeginami.
IV a. pabaigoje
imperatorius Teodosijus išleido įstatymą, pagal kurį benykščiai
asmenys turėjo tarnauti priverstinai. Suluošintuosius
atstovaujantys žemių savininkai arba tėvai dar privalėjo rasti
sveiką žmogų, kuris kompensuotų kariuomenei patirtus nuostolius.
Dėl rekrūtų trūkumo
ir didelio žuvusių mūšiuose skaičiaus, Romos imperija tapo
priklausoma nuo atvykstančių migrantų. Barbarai samdiniai užpildė
kariuomenės gretas.
Pretorionai, II a.
Nuotrauka DEA / G DAGLI ORTI/De
Agostini/Getty Images
