2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

Renesanso gydytojai ir ligos

Prasidėjęs Renesansas arba Atgimimas - tai didžių mokslo ir meno inovacijų epocha. Deja, medicina vis dar buvo beviltiškai atsilikusi ir ligoniai gydyti tais pačiais metodais, kaip tamsiųjų viduramžių metu. Štai ką jums išrašytų Renesanso gydytojas, jei staiga sunegaluotumėte:

Tabaką
Dar prieš europiečiams atvykstant į Naująjį pasaulį, dūmai medicininiais tikslais naudoti Rytuose ir Graikijoje. Kosulys ir „moteriškos ligos“ gydytos smilkalais.
Kai tabaką atvežė į Europą, gydytojai sugalvojo daugybę būdų jo lapams panaudoti. Kompresais, mikstūromis ar inhaliacijomis gydė vėžį, galvos skausmą, kvėpavimo nepakankamumą, skrandžio dieglius, šaltkrėtį, žarnyno parazitus ir nemigą. Vienu metu tabakas laikytas vos ne panacėja.
Vakarų daktarai perėmę Amerikos indėnų tradiciją netgi darydavo tabako klizmas. Dūmai, pučiami į išeinamąją angą turėjo atgaivinti skenduolį, o skysto tabako klizmomis gydytos išvaržos.



Klizmą
Tai buvo pagrindinė medicininio arsenalo priemonė. Klizmas naudojo praktiškai visų ligų atvejais, pradedant vidurių užkietėjimu ir baigiant vėžiu.

Vimdomuosius
Tokie vaistai laikyti universalia organizmo išvalymo priemone. Antikos graikų teiginys, kad žmogaus kūne teka keturi skysčiai (kraujas, geltona tulžis, juoda tulžis ir flegma) susiliejo su Ajurvedos sistema. Renesanso gydytojai plačiai naudojo organizmo valymą – tiek įgėlus gyvatei, tiek alkoholizmui gydyti.



Medicinines taures ir kraujo nuleidimą. Dantis puikiai raudavo barzdaskutys
Nuo senų laikų Vakarų šalyse medicinines paslaugas teikdavo ne tik išsilavinimą turintys gydytojai, bet ir dvasininkai, žiniuonės, vaistininkai ir barzdaskučiai. Jie galėjo atlikti nesudėtingas operacijas, nes turėjo tam tinkamus instrumentus. 1540 m. Anglijoje susikūrė barzdaskučių – chirurgų kompanija, kuri veikė iki pat 1745 m.
Barzdaskučiai statė medicinines taures, nuleisdavo kraują ir traukė dantis. Be abejo, jie dar kirpo plaukus, skuto barzdas ir statė klizmas.

Vaistažolių preparatus
Praeito tūkstantmečio viduryje Vakarų ir Rytų visuomenės dalinosi neregėtu žinių kiekiu ir Renesanso daktarai dažnai vadovavosi senu teiginiu, kad Dievas aprūpino pasaulį vaistais augalų pavidalu. Į ramunę panašios akišveitės preparatais gydytos įvairios akių ligos iki pat XVII amžiaus.



O gal problemos su mikro ir makrokosmu?
1493 m. gimė Philippus von Hohenheim, geriau žinomas Paracelso vardu. Jis buvo kvalifikuotas gydytojas, botanikas ir alchemikas. Paracelsas atvirai ginčijo daugelį Aristotelio ir Galeno įvardytų medicininių dogmų. Būdamas didelis astrologijos šalininkas, jungė augalinius, neorganinius ir dvasinius gydymo būdus, kurie turėjo atstatyti mikrokosmo (žmogaus) ir makrokosmo (gamtos) harmoniją. Dažnai gydymo būdus skirdavo atsižvelgdamas į planetų išsidėstymą dangaus skliaute. Paracelsas teigė, kad graikų teorija apie keturis organizmo skysčius tik iš dalies lemia ligą, dauguma atvejų žmogus suserga dėl vidinio disbalanso.

Velso gydytojo knygą
Rhiwallon Feddyg buvo asmeninis Velso lordo Rhys Gryg gydytojas. 1382 m. jis parašė manuskriptą The Red Book of Hergest, kurį galima laikyti viena iš ankstyviausių medicinos enciklopedijų. Štai keletas patarimų:
Kaip panaikinti girtumą – suvalgykite trinto šafrano.
Kaip būti linksmam – vartokite šafraną kaip prieskonį ir niekuomet nebūsite liūdnas. Tik nepadauginkite, nes galite mirti dėl nesuvaldomo juoko.
Kaip nutildyti gaidį – patepkite jo kuodą aliejumi ir gaidys nebedrums jums ramybės.



Alkoholį virškinimui pagerinti
Gėrimų vartojimas buvo populiarus vaistas viduramžiais. Anot XIII a. alchemiko Rogerio Bacono, alkoholis „tausojo skrandį, sušildydavo, saugojo organizmą nuo sugedimo, padėjo suvirškinti maistą“.

Gyvsidabrį nuo sifilio
Paracelsas ir jo amžininkai tkėjo, kad žmogaus organizmo harmoniją lemia septynių planetų, septynių metalų ir septynių pagrindinių kūno organų sąveika. Šioje sistemoje kiekviena planeta turėjo savo metalą ir vidaus organą, todėl gydytojai skirdavo konkrečius metalus esant specifiniams susirgimams.
Renesanso laikotarpiu Vakarų pasaulyje labai išaugo sergamumas sifiliu. Pagal Paracelso gydymo metodiką, vienintelis vaistas nuo sifilio buvo gyvsidabris. Iki pat XX a. pradžios šią ligą gydė nuodydami žmogaus organizmą.

Ausų sierą nuo migrenos
Ligonius gydė ne tik augalais, mineralais, religija, bet ir įvairiomis žmonių ir gyvūnų išskyromis. Žmogaus fekalijos naudotos kaip išoriniai ir vidiniai vaistai, ausų siera sumaišyta su purvu gydė migreną, o seilės – odos sudirginimą. Nusilpę pacientai gerdavo žmogaus kraują, raupsuotieji jame mirkydavo savo galūnes.

Kiaulės šlapimą nuo karščiavimo
Šunų ir karvių mėšlu gydė pilvo dieglius ir dizenteriją. Kiaulės šlapimas padėjo numušti karščiavimą, o nupenėtų kačiukų kepta mėsa – pasveikti nuo geltos.