Prasidėjęs
Renesansas arba Atgimimas - tai didžių mokslo ir meno inovacijų
epocha. Deja, medicina vis dar buvo beviltiškai atsilikusi ir
ligoniai gydyti tais pačiais metodais, kaip tamsiųjų viduramžių
metu. Štai ką jums išrašytų Renesanso gydytojas, jei staiga
sunegaluotumėte:
Tabaką
Dar
prieš europiečiams atvykstant į Naująjį pasaulį, dūmai
medicininiais tikslais naudoti Rytuose ir Graikijoje. Kosulys ir
„moteriškos ligos“ gydytos smilkalais.
Kai
tabaką atvežė į Europą, gydytojai sugalvojo daugybę būdų jo
lapams panaudoti. Kompresais, mikstūromis ar inhaliacijomis gydė
vėžį, galvos skausmą, kvėpavimo nepakankamumą, skrandžio
dieglius, šaltkrėtį, žarnyno parazitus ir nemigą. Vienu metu
tabakas laikytas vos ne panacėja.
Vakarų
daktarai perėmę Amerikos indėnų tradiciją netgi darydavo tabako
klizmas. Dūmai, pučiami į išeinamąją angą turėjo atgaivinti
skenduolį, o skysto tabako klizmomis gydytos išvaržos.
Klizmą
Tai
buvo pagrindinė medicininio arsenalo priemonė. Klizmas naudojo
praktiškai visų ligų atvejais, pradedant vidurių užkietėjimu ir
baigiant vėžiu.
Vimdomuosius
Tokie
vaistai laikyti universalia organizmo išvalymo priemone. Antikos
graikų teiginys, kad žmogaus kūne teka keturi skysčiai (kraujas,
geltona tulžis, juoda tulžis ir flegma) susiliejo su Ajurvedos
sistema. Renesanso gydytojai plačiai naudojo organizmo valymą –
tiek įgėlus gyvatei, tiek alkoholizmui gydyti.
Medicinines
taures ir kraujo nuleidimą. Dantis puikiai raudavo barzdaskutys
Nuo
senų laikų Vakarų šalyse medicinines paslaugas teikdavo ne tik
išsilavinimą turintys gydytojai, bet ir dvasininkai, žiniuonės,
vaistininkai ir barzdaskučiai. Jie galėjo atlikti nesudėtingas
operacijas, nes turėjo tam tinkamus instrumentus. 1540 m. Anglijoje
susikūrė barzdaskučių – chirurgų kompanija, kuri veikė iki
pat 1745 m.
Barzdaskučiai
statė medicinines taures, nuleisdavo kraują ir traukė dantis. Be
abejo, jie dar kirpo plaukus, skuto barzdas ir statė klizmas.
Vaistažolių
preparatus
Praeito
tūkstantmečio viduryje Vakarų ir Rytų visuomenės dalinosi
neregėtu žinių kiekiu ir Renesanso daktarai dažnai vadovavosi
senu teiginiu, kad Dievas aprūpino pasaulį vaistais augalų
pavidalu. Į ramunę panašios akišveitės preparatais gydytos
įvairios akių ligos iki pat XVII amžiaus.
O
gal problemos su mikro ir makrokosmu?
1493
m. gimė Philippus von Hohenheim, geriau žinomas Paracelso vardu.
Jis buvo kvalifikuotas gydytojas, botanikas ir alchemikas. Paracelsas
atvirai ginčijo daugelį Aristotelio ir Galeno įvardytų
medicininių dogmų. Būdamas didelis astrologijos šalininkas, jungė
augalinius, neorganinius ir dvasinius gydymo būdus, kurie turėjo
atstatyti mikrokosmo (žmogaus) ir makrokosmo (gamtos) harmoniją.
Dažnai gydymo būdus skirdavo atsižvelgdamas į planetų
išsidėstymą dangaus skliaute. Paracelsas teigė, kad graikų
teorija apie keturis organizmo skysčius tik iš dalies lemia ligą,
dauguma atvejų žmogus suserga dėl vidinio disbalanso.
Velso
gydytojo knygą
Rhiwallon
Feddyg buvo asmeninis Velso lordo Rhys Gryg gydytojas. 1382 m. jis
parašė manuskriptą The
Red Book of Hergest,
kurį galima laikyti viena iš ankstyviausių medicinos
enciklopedijų. Štai keletas patarimų:
Kaip
panaikinti girtumą – suvalgykite trinto šafrano.
Kaip
būti linksmam – vartokite šafraną kaip prieskonį ir niekuomet
nebūsite liūdnas. Tik nepadauginkite, nes galite mirti dėl
nesuvaldomo juoko.
Kaip
nutildyti gaidį – patepkite jo kuodą aliejumi ir gaidys nebedrums
jums ramybės.
Alkoholį
virškinimui pagerinti
Gėrimų
vartojimas buvo populiarus vaistas viduramžiais. Anot XIII a.
alchemiko Rogerio Bacono, alkoholis „tausojo skrandį, sušildydavo, saugojo
organizmą nuo sugedimo, padėjo suvirškinti maistą“.
Gyvsidabrį
nuo sifilio
Paracelsas
ir jo amžininkai tkėjo, kad žmogaus organizmo harmoniją lemia
septynių planetų, septynių metalų ir septynių pagrindinių kūno
organų sąveika. Šioje sistemoje kiekviena planeta turėjo savo
metalą ir vidaus organą, todėl gydytojai skirdavo konkrečius
metalus esant specifiniams susirgimams.
Renesanso
laikotarpiu Vakarų pasaulyje labai išaugo sergamumas sifiliu. Pagal
Paracelso gydymo metodiką, vienintelis vaistas nuo sifilio buvo
gyvsidabris. Iki pat XX a. pradžios šią ligą gydė nuodydami
žmogaus organizmą.
Ausų
sierą nuo migrenos
Ligonius
gydė ne tik augalais, mineralais, religija, bet ir įvairiomis
žmonių ir gyvūnų išskyromis. Žmogaus fekalijos naudotos kaip
išoriniai ir vidiniai vaistai, ausų siera sumaišyta su purvu gydė
migreną, o seilės – odos sudirginimą. Nusilpę pacientai
gerdavo žmogaus kraują, raupsuotieji jame mirkydavo savo galūnes.
Kiaulės
šlapimą nuo karščiavimo
Šunų
ir karvių mėšlu gydė pilvo dieglius ir dizenteriją. Kiaulės
šlapimas padėjo numušti karščiavimą, o nupenėtų kačiukų
kepta mėsa – pasveikti nuo geltos.
