2015 m. spalio 9 d., penktadienis

Pirmojo pasaulinio karo šalmai

Prancūzija
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje prancūzų kariuomenė buvo aprūpinta tik standartinėmis kepurėmis, kurios visiškai nesaugojo nuo priešo ugnies. Tačiau prasidėjus tranšėjų karui, sužeidimai į galvą tapo rimta problema. Tad 1915 metais sukurtas šalmas, saugantis galvą tiek nuo sviedinių skeveldrų, tiek nuo šrapnelių.

Šalmą sukūrė kariuomenės generolas Augustas Louisas Adrianas, todėl jis ir vadinamas Adriano šalmu.


Šalmą sudarė keturios dalys: pusapvalis skliautas, priekinis ir užpakalinis snapeliai bei „skiauterė“, uždengianti ventiliacijos angas bei stiprinanti apsaugines šalmo savybes.


Kadangi šalmas pasirodė efektyvus prieš skeveldras, pigus pagaminti ir gana lengvas, jį pradėjo užsisakinėti ne tik Prancūzijos kariuomenė, bet ir kai kurie JAV daliniai. Be to, šių šalmų nusipirko belgai, graikai, italai, Rusijos imperija, lenkai. Vien Prancūzijoje buvo pagaminta apie 20 mln. šių šalmų. Tačiau, remiantis kai kuriais šaltiniais, Adriano šalmas praktiškai nesaugojo nuo tiesioginio kulkos pataikymo, tad mūšio įkarštyje kariai juos dažnai nusimesdavo.

Rusija

Rusijos kariuomenėje pirmieji prancūziški plieno šalmai pasiekė 1916 m., kai į Vakarų frontą atvyko specialios šaulių brigados. Daugeliu atveju šiuos šaulių dalinius ekipuodavo prancūzai: čia rusai gavo ir Adriano šalmus su ant jų pavaizduotu dvigalviu Rusijos imperijos ereliu.


1916 m. Peterburgas užsakė 2 mln. šių šalmų vienetų, tačiau iki metų pabaigos Rusiją pasiekė tik 340 tūkst. Rusijoje Adriano šalmas vadintas M1916.
 
1917 m. pagal licenciją rusai pradeda gamintis Adriano šalmus Solbergo gamykloje Suomijoje, bet gamybą sujaukia bolševikų perversmas. Vėliau Adriano šalmus, pritvirtinę prie jų žvaigždę, pradeda nešioti sovietų kariai.


Italija

Karo pradžioje italų kariuomenė buvo aprūpinta Adriano šalmais. Vėliau bandyta gaminti savus - kiek supaprastintą prancūziško šalmo kopiją.


Italai gana nevykusiai eksperimentavo. Jie bandė gaminti tiek aliumininius, tiek paradinius šalmus su styrančiomis iš jų plunksnomis, tačiau karui tokie šalmai pasirodė visiškai netinkami.

Didžioji Britanija

1915 m. britų Karo žinyba pasirinko Johno Leopoldo Brodie kurtą šalmo projektą. Oficialiai jis vadinosi Brodie's Stel Helmet, War Office Pattern. Plieno storis 0,9 mm, šalmo svoris - 950 g.


Paprastai jis buvo dažomas chaki spalva ir kartais paįvairinamas skirtingomis dalinių emblemomis. Tiektas angliškas šalmas į Britų sandraugos šalis (Australiją, PAR, Naująją Zelandiją), o taip pat portugalams, amerikiečiams, norvegams. Iš viso pagaminta apie 7 mln. vienetų. Britų šalmas kartais dar vadinamas skrybėle.

Vokietija

O štai vokiečiai karių galvų apsaugos klausimo ėmėsi iš pagrindų.
 
Pradėjo jie karą dar su XIX a. vidury kariuomenėje patvirtintu odiniu pickelhelmu, tačiau modernaus karo sąlygomis šis pasirodė visiškai netinkamas. Oda ne ką tesaugojo galvą nuo kulkų bei skeveldrų, o daugiau paradinis smaigalys nuolat išduodavo karių pozicijas apkasuose.


1915 m. Vogėzų kalnuose dislokuotai vokiečių kariuomenei vadovavo generolas Hansas Gaede. Menkai apsaugotos karių galvos jį taip neramino, kad Gaede prisėdo prie savo šalmo projekto. Tiesa, ne tik prisėdo, bet ir pasirūpino jo gamyba už savo pinigus.




Tiesa, tokių keistų šalmų buvo pagaminta viso labo apie 1500 vienetų, kurie, sukūrus kur kas tobulesnį M16, netrukus perlydyti.

M16

1915 m. du vokiečių profesoriai, Frydrichas Schwedras ir Augustas Biertas, pradėjo dirbti ties naujo šalmo dizainu. Ištyrę daugybę galvos sužeidimų atvejų ir tų sužeidimų priežastis, mokslininkai pasiūlė kelis būsimojo kariuomenės šalmo prototipus, kurie ir išbandyti poligone. Pasirinktas M16.


Nedidelė bandomoji naujų šalmų partija buvo nusiųsta kariuomenei prie Verdeno. Praktika parodė, kad galvos traumų ženkliai sumažėjo, tad M16 pamažu ėmė išstumti ankstesnius odinius šalmus.

Viena iš M16 ypatybių – du styrantys rageliai šalmo šonuose, iš kurių tuoj pat pradėjo tyčiotis priešo propaganda (atseit, kol vokiečių karys kaunasi fronte, žmona jam įtaiso tokius tokius ragus, kad jų nepaslepia net šalmas). Iš tiesų tie rageliai skirti papildomai apsauginei metalo plokštei tvirtinti (žr. foto žemiau), tačiau ji dėl savo didelio svorio (+ paties šalmo svoris) kariuomenėje neprigijo.


Iš viso išleista apie 7 mln. M16 šalmų.

M18 („ryšininkų šalmas“)

Šis šalmas neturėjo oficialaus pavadinimo, tad liaudis jam sugalvojo savus: „kavaleristų šalmas“, „ryšininkų šalmas“, „artileristų šalmas“.
Nuo įprastinio M16 skyrėsi jis tuo, kad ausų lygyje šalmo kraštai buvo paaukštinti, o tai gerino girdimumą ir leido patogiau naudoti ryšio priemones.

M18 („turkiškas“)



1918 metais išleista dar kitokia vokiško šalmo modifikacija turkų kariuomenei. Sklido kalbos, kad šio šalmo snapelis specialiai patrumpintas tam, kad turkų kariai maldos metu galėtų kakta liesti žemę.

***

Plačiau apie vokiška šalmą skaitykite čia