2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Mokslai senovės Romoje

Senovės Romos mokyklose buvo leistinos fizinės bausmės. Garsusis poetas Horacijus visada nešiojosi savo mokytojo portretą ir vadino jį plagosus arba „mėgstantis mušti“. Tokios pradinės mokyklos buvo ne tik Romoje, bet visoje imperijos teritorijoje. Kartais pamokos vykdavo apleistose nušiurusiose parduotuvėlėse, bet dažniausiai gryname ore, portikų pavėsyje.


Didžiajai romėnų daliai tai buvo vienintelis išsilavinimas: jie mokėjo tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Baigę mokyklą, vaikai pradėdavo dirbti – įstatymai tai leido.
Turtingų šeimų atžalos tęsdavo mokslus, nes tėvai puikiai suvokė, kad geras išsilavinimas lems karjerą ir socialinį statusą. Paaugliai nuo 12 metų amžiaus mokėsi privačiose mokyklose, kur studijavo gramatiką, graikų ir lotynų literatūrą. Aristokratams buvo privalu mokėti graikų kalbą, tai simbolizavo jų kilmę ir priklausymą aukštuomenei.
Kaip vykdavo pamokos? Grammaticus, t.y. mokytojas su mokiniais analizavo senovės autorių poeziją. Aiškindamas tekstus jis turėjo meistriškai panaudoti astronomijos, geografijos, matematikos, muzikos metrikos žinias. Tokiu būdu grammaticus suteikdavo savo mokiniams daug bendro pobūdžio informacijos ir išplėsdavo jų akiratį.
Dera pažymėti, kad senovės Romos „vidurinėse“ mokyklose vaikai įgydavo klasikinį, šių laikų supratimu, išsilavinimą. Jie nesimokė nei techninių, nei gamtos mokslų, bet studijavo tai, ko dabartinėse mokyklose nei su žiburiu nerasi – mitologiją.