Vokiečių
tarpe ilgai išliko mirusiųjų sutuoktuvių paprotys. Ir ypač, -
tarp Sibiro vokiečių. Štai ką apie ši paprotį rašo rusų
etnografas Smirnovas:
„Etnografiniai
tyrimai Sibiro vokiečių tarpe liudija apie plačiai paplitusį
Totenhochzeit (vok. mirusiųjų vestuvės) paprotį, kuris išliko
iki mūsų dienų. Bendrą jo schema tokia: mirusi netekėjusi
moteris ar mergaitė vertinama kaip nuotaka. Ją rengia šviesiais
drabužiais, o ant galvos uždeda vestuvių vainiką su nuometu -
Rosenkranz. Mirusius berniukus apvilkdavo vestuvių kostiumu, o į
švarko atlapą įsegdavo papuošimą iš gėlių ir juostų -
Strauss.
Aiškinama
tai tuo, kad santuoka būtina kiekvienam žmogui. Todėl, jei jis
nespėjo sukurti šeimos būdamas gyvas, reikia, kad perkoptų šį
slenkstį po mirties. Vokiečių tarpe šis paprotys ypatingas tuo,
kad čia nėra amžiaus ribų, kaip įprasta tarp kitų tautų
atstovų. Vokiečiai po mirties tuokia visus: nuo kūdikių iki
senmergių ir senbernių.
Ekspedicijos
eigoje užfiksuoti ne tik žodiniai Totenhochzeit liudijimai, bet ir
padarytos nuotraukos.
Būtinas
vokiškų vestuvių elementas yra nuotaikos vainiko nuėmimo apeiga.
Tarp Sibiro vokiečių šis paprotys sutinkamas ir mūsų dienomis.
Anksčiau po vainiko nuėmimo nuotakai uždėdavo kepuraitę, vėliau
kepuraitę pakeitė skara, tačiau faktiškai pats paprotys nepakito.
Vidurnaktį sutuoktinius sodindavo kambario viduryje, o aplinkui
sustoję svečiai dainuodavo vestuvinę dainą apie jaunystės grožį
- Schon ist die Jugend. Vestuvinė vainiko simbolika ėmė
atsispindėti ir laidotuvių papročiuose. Tačiau, žinoma,
pagrindinė papročio tuokti mirusius išlikimo priežastis tarp
Sibiro vokiečių – itin senovinių papročių užsikonservavimas
izoliuoto vystymosi sąlygomis“.
