2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Mirusiųjų santuoka

Vokiečių tarpe ilgai išliko mirusiųjų sutuoktuvių paprotys. Ir ypač, - tarp Sibiro vokiečių. Štai ką apie ši paprotį rašo rusų etnografas Smirnovas:

„Etnografiniai tyrimai Sibiro vokiečių tarpe liudija apie plačiai paplitusį Totenhochzeit (vok. mirusiųjų vestuvės) paprotį, kuris išliko iki mūsų dienų. Bendrą jo schema tokia: mirusi netekėjusi moteris ar mergaitė vertinama kaip nuotaka. Ją rengia šviesiais drabužiais, o ant galvos uždeda vestuvių vainiką su nuometu - Rosenkranz. Mirusius berniukus apvilkdavo vestuvių kostiumu, o į švarko atlapą įsegdavo papuošimą iš gėlių ir juostų - Strauss.



Aiškinama tai tuo, kad santuoka būtina kiekvienam žmogui. Todėl, jei jis nespėjo sukurti šeimos būdamas gyvas, reikia, kad perkoptų šį slenkstį po mirties. Vokiečių tarpe šis paprotys ypatingas tuo, kad čia nėra amžiaus ribų, kaip įprasta tarp kitų tautų atstovų. Vokiečiai po mirties tuokia visus: nuo kūdikių iki senmergių ir senbernių. 



Ekspedicijos eigoje užfiksuoti ne tik žodiniai Totenhochzeit liudijimai, bet ir padarytos nuotraukos. 



Būtinas vokiškų vestuvių elementas yra nuotaikos vainiko nuėmimo apeiga. Tarp Sibiro vokiečių šis paprotys sutinkamas ir mūsų dienomis. Anksčiau po vainiko nuėmimo nuotakai uždėdavo kepuraitę, vėliau kepuraitę pakeitė skara, tačiau faktiškai pats paprotys nepakito. Vidurnaktį sutuoktinius sodindavo kambario viduryje, o aplinkui sustoję svečiai dainuodavo vestuvinę dainą apie jaunystės grožį - Schon ist die Jugend. Vestuvinė vainiko simbolika ėmė atsispindėti ir laidotuvių papročiuose. Tačiau, žinoma, pagrindinė papročio tuokti mirusius išlikimo priežastis tarp Sibiro vokiečių – itin senovinių papročių užsikonservavimas izoliuoto vystymosi sąlygomis“.