Maskuojančios
karinės uniformos idėja prieš prasidedant Antrajam pasauliniam
karui nebuvo nauja. Kariški slepiamų spalvų drabužiai nešioti
dar prieš Pirmąjį pasaulinį (pavyzdžiui, chaki spalvos uniforma
britų kariuomenėje įvesta 1867 m.).
1909 metais
amerikiečių tapytojas Abbottas Thayeris, kartu su savo sūnumi,
išleidžia knygą apie slepiamąsias spalvas gyvūnijos pasaulyje.
Joje aprašyti principai suformavo spalvinės mimikrijos teoriją ir
padėjo pagrindus kariško kamufliažo sukūrimui.
Chaki spalva
ir jos vokiškas ekvivalentas feldgrau (vok. lauko pilka)
visame pasaulyje buvo laikomos gana praktiškomis maskuojančiomis
spalvomis, tačiau hitlerinės SS vadovybė nusprendė, kad to
nepakanka. Būtent todėl 1935 metais asmeniniu Heinricho Himmlerio
įsakymu SS – Verfugungstruppe daliniuose pradėta eksperimentuoti
su kamufliažu. Daugelį maskuojančių raštų sukūrė profesorius Johannas Georgas Otto Schickas.
Beje,
Vermachtas iš pradžių šaipėsi iš margų maskuojančių apdarų
ir praminė juos nešiojančius esesininkus varlėmis, tačiau
Himmleris nekreipė į pašaipas jokio dėmesio.
Karo
pradžioje daugelio SS dalinių kariai nešiojo ant paprasto
uniforminio švarko per galvą maunamas palaidinės. Palaidinė siūta
iš medvilnės ir viskozės pluošto. Jos apykaklė, juosmuo ir
rankogaliai būdavo suveržiami raišteliais. Apdaras ne tik maskavo,
bet ir saugojo po juo esančią uniformą nuo purvo.
Iki 1940 m.
maskuojančios palaidinės dažytos rankiniu būdu pasitelkus
trafaretus. Tačiau tai buvo gana lėtas procesas, todėl netrukus
dažymas mechanizuotas. Iki 1940-ųjų birželio SS pasiuvo 32 000
maskuojančių M38 modelio palaidinių, dar 30 000 pasiūta iki
rugsėjo.
Kairėje 1937 m. vasaros sąlygoms skirtas raštas, dešinėje - rudens.
Pagal
spalvas kamufliažas buvo dalinamas į tris tipus: šviesiai pilkos
ir tamsiai pilkos spalvos (pavasariui), žalios, rausvos ir rudos
dermė (vasarai), geltonai rudas - žiemai.
Pats
piešinys buvo penkių rūšių: „plačialapis“ raštas, „palmė“,
„žirniai“, „skeveldrinis“ raštas, „ąžuolo lapai“.
Vokiečiai
stengėsi būti maksimaliai praktiški, tad slepiamasis raštas
vidinėje ir išorinėje palaidinės pusėje skyrėsi (pasikeitus
metų laikams ją galima buvo išversti ir nešioti toliau). Ant
pečių ir rankovių buvo pritvirtintos specialios kilpos, kad karys,
reikalui esant, galėtų apsikarstyti šakom bei kita maskuojančia
augalija.
Karo metu
šalį užgriuvęs žaliavų trūkumas vertė ieškoti pakaitalų
medvilnės pluoštui. Taip prisimintas dar Veimaro respublikoje
išrastas celtbanas (Zeltbahn). Tai buvo gana pigi, silpnai
laikanti šilumą, ne pačios geriausios kokybės medžiaga. Kadaise
celtbanas kurtas kariuomenės reikmėms, tačiau galiausiai
panaudotas SS. Būtent tuomet plačiai paplito dėmėtas trikampis
apsiaustas, kuris lietui lyjant nešiotas kaip pončas, o palankesniu
oru - susuktas už nugaros.
Taip pat SS
dizaineriai sukūrė šilta kamufliuotą striukę kailiniu pamušalu.
Ji buvo su gobtuvu ir keliomis didelėmis kišenėmis. Nešiojama
ši striukė buvo šaltu, tačiau besniegiu laikotarpiu. Žiemai
siūtas pilkų ir baltų atspalvių variantas.
Iš
maskuojančio audinio buvo siuvamos kariškos kepurės, pilotės,
slepiamieji užvalkalai šalmams. Beje, SS naudojami šalmų
užvalkalai buvo sudėtingesni už naudotus kariuomenėje vien jau
todėl, kad pasiūti buvo iš daugiau iškarpų.
SS šalmų
užvalkalai laikėsi ant šalmo specialios kišenėles pagalba į
kurią buvo įstatomas šalmo snapelis ir dėl trijų kabliukų.
Užvalkalų buvo skirtingo maskuojančio rašto iš kiekvienos pusės
- skirtingiems sezonams.
***
Uždrausta nacistinė simbolika šiame įraše pateikiama išimtinai pažintiniais bei šviečiamaisiais tikslais!
