2015 m. spalio 16 d., penktadienis

Maskuojanti SS uniforma

Maskuojančios karinės uniformos idėja prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui nebuvo nauja. Kariški slepiamų spalvų drabužiai nešioti dar prieš Pirmąjį pasaulinį (pavyzdžiui, chaki spalvos uniforma britų kariuomenėje įvesta 1867 m.).

1909 metais amerikiečių tapytojas Abbottas Thayeris, kartu su savo sūnumi, išleidžia knygą apie slepiamąsias spalvas gyvūnijos pasaulyje. Joje aprašyti principai suformavo spalvinės mimikrijos teoriją ir padėjo pagrindus kariško kamufliažo sukūrimui.


Chaki spalva ir jos vokiškas ekvivalentas feldgrau (vok. lauko pilka) visame pasaulyje buvo laikomos gana praktiškomis maskuojančiomis spalvomis, tačiau hitlerinės SS vadovybė nusprendė, kad to nepakanka. Būtent todėl 1935 metais asmeniniu Heinricho Himmlerio įsakymu SS – Verfugungstruppe daliniuose pradėta eksperimentuoti su kamufliažu. Daugelį maskuojančių raštų sukūrė profesorius Johannas Georgas Otto Schickas.


Beje, Vermachtas iš pradžių šaipėsi iš margų maskuojančių apdarų ir praminė juos nešiojančius esesininkus varlėmis, tačiau Himmleris nekreipė į pašaipas jokio dėmesio.

Karo pradžioje daugelio SS dalinių kariai nešiojo ant paprasto uniforminio švarko per galvą maunamas palaidinės. Palaidinė siūta iš medvilnės ir viskozės pluošto. Jos apykaklė, juosmuo ir rankogaliai būdavo suveržiami raišteliais. Apdaras ne tik maskavo, bet ir saugojo po juo esančią uniformą nuo purvo.


Iki 1940 m. maskuojančios palaidinės dažytos rankiniu būdu pasitelkus trafaretus. Tačiau tai buvo gana lėtas procesas, todėl netrukus dažymas mechanizuotas. Iki 1940-ųjų birželio SS pasiuvo 32 000 maskuojančių M38 modelio palaidinių, dar 30 000 pasiūta iki rugsėjo.


Kairėje 1937 m. vasaros sąlygoms skirtas raštas, dešinėje - rudens.

Pagal spalvas kamufliažas buvo dalinamas į tris tipus: šviesiai pilkos ir tamsiai pilkos spalvos (pavasariui), žalios, rausvos ir rudos dermė (vasarai), geltonai rudas - žiemai. 


Pats piešinys buvo penkių rūšių: „plačialapis“ raštas, „palmė“, „žirniai“, „skeveldrinis“ raštas, „ąžuolo lapai“.

Vokiečiai stengėsi būti maksimaliai praktiški, tad slepiamasis raštas vidinėje ir išorinėje palaidinės pusėje skyrėsi (pasikeitus metų laikams ją galima buvo išversti ir nešioti toliau). Ant pečių ir rankovių buvo pritvirtintos specialios kilpos, kad karys, reikalui esant, galėtų apsikarstyti šakom bei kita maskuojančia augalija. 


Karo metu šalį užgriuvęs žaliavų trūkumas vertė ieškoti pakaitalų medvilnės pluoštui. Taip prisimintas dar Veimaro respublikoje išrastas celtbanas (Zeltbahn). Tai buvo gana pigi, silpnai laikanti šilumą, ne pačios geriausios kokybės medžiaga. Kadaise celtbanas kurtas kariuomenės reikmėms, tačiau galiausiai panaudotas SS. Būtent tuomet plačiai paplito dėmėtas trikampis apsiaustas, kuris lietui lyjant nešiotas kaip pončas, o palankesniu oru - susuktas už nugaros. 

Taip pat SS dizaineriai sukūrė šilta kamufliuotą striukę kailiniu pamušalu. Ji buvo su gobtuvu ir keliomis didelėmis kišenėmis. Nešiojama ši striukė buvo šaltu, tačiau besniegiu laikotarpiu. Žiemai siūtas pilkų ir baltų atspalvių variantas. 


Iš maskuojančio audinio buvo siuvamos kariškos kepurės, pilotės, slepiamieji užvalkalai šalmams. Beje, SS naudojami šalmų užvalkalai buvo sudėtingesni už naudotus kariuomenėje vien jau todėl, kad pasiūti buvo iš daugiau iškarpų. 


SS šalmų užvalkalai laikėsi ant šalmo specialios kišenėles pagalba į kurią buvo įstatomas šalmo snapelis ir dėl trijų kabliukų. Užvalkalų buvo skirtingo maskuojančio rašto iš kiekvienos pusės - skirtingiems sezonams.


***
 Uždrausta nacistinė simbolika šiame įraše pateikiama išimtinai pažintiniais bei šviečiamaisiais tikslais!