Kodėl medžiotojai ir jų šunys yra netikėliai

Ivanas Turgenevas (1818-1883) - rusų literatūros klasikas ir vienas geriausių realizmo atstovų. Be to, jis buvo aistringas medžiotojas ir remdamasis asmenine patirtimi 1876 m. publikavo savo užrašus - „50 ginkluoto medžiotojo ir medžioklinio šuns trūkumų“.

Jūsų dėmesiui šmaikščiausi rašytojo pastebėjimai apie medžioklės dalyvių trūkumus:

Medžiotojo trūkumai

1. Medžioklėje greitai pavargsta

2. Nekantrus, greitai susierzina, peikia save, praranda šaltakraujiškumą ir neišvengiamai pradeda prastai šaudyti

3.  Per ilgai trypčioja vienoje vietoje

4.  Nesugeba apsirengti pagal metų laiką

5.  Kai paukščių mažai, pradeda nuobodžiauti ir puola į neviltį

6. Neatidus, nekreipia dėmesio į paukščių įpročius, vietovę ir paros metą arba nori visus pergudrauti – ir paukščius, ir šunį, ir orą, ir pačią gamtą

7. Rėkia ant šuns, švilpia, riaumoja, kai šuo, pvz., nusivijo zuikį ir jau tikrai nieko nebegali girdėti

8. Be reikalo baudžia šunį arba išvis jo nebaudžia

9. Šauna šuniui į užpakalį, kai jis vaiko paukščius – neatleistinas barbariškumas!

10. Neryžtingas, greitai pasimeta. Kai paukštis pasirodo netikėtai, reikia šauti, o jis tik aikčioja

11. Gaili šovinių – šykštuolis. Tai jau visai paskutinis reikalas

12. Pasaloje šaudo neatsargiai – tai į varovus, tai į kitus medžiotojus

13. Nesigėdi šauti į gulintį zuikį ar sėdintį paukštį

14. Atsigula po krūmu, o kai medžioklės draugas ką nors randa, staigiai prisistato ir bėga šūvio kryptimi

15. Kai ilgai nėra doro laimikio, ima šaudyti kuosas, mažus paukštelius, kregždutes – betikslis žiaurumas!

16. Skundžiasi savo nesėkme draugams, kuriems tai visiškai nerūpi

17. Triukšmauja ir kalba ten, kur derėtų tylėti

18. Prietaringas: tiki gerais ir blogais ženklais, „sėkme“ ir „nesėkme“

19. Jei ištinka „nesėkmė“, nutaiso įsižeidusio ar sugniuždyto žmogaus išraišką. Draugams į tai nėra malonu žiūrėti. Jei medžioklė „sėkminga“, pradeda girtis ir save kelti į padanges

20. Pavydus, negali pakęsti, kad draugui labiau pasisekė.

21. Medžioklėje per daug geria ir valgo

22. Neleidžia draugams girtis ar pagražinti savų pasiekimų – nehumaniškas bruožas!

Medžioklinio šuns trūkumai

1. Meluoja, t.y. apsimeta, kad pastebėjo laimikį

2. Pavydi, prastai ieško ir apskritai elgiasi nepadoriai, kai lauke bėgioja kitas šuo

3. Kai mato kitą šunį ieškantį grobio, nuolat stoviniuoja ir žiūri į jį: o gal jau ką nors surado?

4. Net kai kito šuns nėra, vis sustoja, vizgina uodegą ir dairosi: yra čia kas?

5. Ėda paukščius (greičiausiai iš alkio)

6. Greitai pavargsta ir pradeda eiti paskui medžiotoją. Beje, šunys storomis letenomis pavargsta greičiau už kitus

7. Parbėga iš medžioklės lauko namo

8. Pešasi su kitais šunimis, atiminėja iš jų sumedžiotus paukščius

9. Nugraužia virvę, kuria yra pririštas

10. Išrankus maistui, dėl to neturi jėgų medžioti

11. Kai džiaugiasi, užšoka ant medžiotojo ir nagais sudrasko jam drabužius

12. Aistringai mėgsta ieškoti ežių ir loti ant jų

13. Nesupranta, kad pasaloje reikia elgtis tyliai ir netriukšmauti: blusinėjasi, lapsi ausimis arba pradeda čiaudėti kaip pasiutęs

Beje, rašytojas, paklaustas, kodėl nesudarė analogiško privalumų sąrašo, atsakė: „šiuos trūkumus galima paversti privalumais, tereikia pažiūrėti iš kitos pusės“.