Kaip vyko tarnyba "strojbate"

„Karališkoji kariuomenė“ - tai tikra Sovietų Sąjungos legenda. Tiesa, greičiau blogąja prasme. Šių dalinių vengė daugybė šauktinių, o karinė SSSR vadovybė apskritai nekart siekė juos panaikinti.

 „Karališkoji kariuomenė“

Kariniai statybos būriai, dar vadinami strojbatu (rus. cтроительный батальон - statybos batalionas), buvo įkurti 1942 m. vasario 13 d. Liaudies komisarų tarybos nurodymu. Pagrindinė jų užduotis buvo įvairiausių objektų statyba bei remontas iš vokiečių atkovotose teritorijose.

Maždaug tuo pat metu atsiranda ir sąvoka strojbatas, kuri, nors aštuntajame XX a. dešimtmetyje ir buvo paskelbta oficialiai nenaudotina, tvirtai įsišaknijo kariškame bei civiliniame žargone. Strojbatininkai ironiškai save vadindavo „karališkąja kariuomene“.

Pagal vieną versiją tai nutiko dėl to, kad devintajame XX a. dešimtmetyje strojbatą sudarė nuo 300 iki 400 tūkst. karių, kas viršijo Vidaus kariuomenę (60 000), jūrų pėstininkus (15 000) ir pasienio kariuomenę (220 000) kartu sudėjus. Pagal kitą, pavadinimas susijęs su konstruktoriaus Sergejaus Koroliovo pavarde (visi kosmodromas SSSR teritorijoje buvo statomi statybos būrių, o Koroliovo pavardė skamba panašiai kaip rusiškas žodis король - karalius).

Tarnybos sąlygos

Strojbatas laikytas ne pačią prestižiškiausia tarnybos vieta, kadangi su tikrąją karo tarnyba statybos būriai siejosi mažai. Nepaisant to, strojbato šauktiniai, lyginant su šauktiniais į kitus kariuomenės dalinius, turėjo tam tikrų pranašumų.

Nuo 1977 m. pavasario strojbatininkai už savo darbą gaudavo atlyginimą, iš kurio, tiesa, buvo išskaičiuojama tam tikra suma už maitinimą, aprūpinimą uniforma, pirties paslaugas, kultūrinius renginius, ir pan. Kas mėnesį galėjo apie 30 rublių.

Atlyginimai statybos būriuose svyravo nuo 110 iki 180 rublių (apie 1980 m.), tačiau galėjo siekti ir 250 rublių. Viskas priklausė nuo specialybės. Daugiau už visus gaudavo dirbę bokštiniuose krantuose ir ekskavatorininkai. Uždarbis kaupėsi kario-statybininko sąskaitoje ir buvo išmokamas jam išėjus į atsargą. Tiesa, iškilus būtinybei kartais buvo leidžiama nusiųsti pinigų artimiesiems. Pasibaigus tarnybai, nagingi strojbatininkai išveždavo iki 5 000 rublių. Pasitaikydavo ir kitų uždarbio šaltinių, ypač - vadinamosiose „chaltūrose“, kuomet būdavo galima papildomai užsidirbti 10 - 15 rublių per dieną.

Sudėtis

Komplektuojami strojbatai buvo iš statybininkų mokyklas baigusių jaunuolių. Dažnai čia patekdavo ir „mokantys elgtis su darbo įrankiais“ kaimo gyventojai. Ten pat paskirdavo ne pačius sėkmingiausius jaunimo atstovus, dažnai turinčius teistumą, ir vaikinus su sveikatos sutrikimais.

Buvo atsižvelgiama ir į tautybę, nors viešiau kalbėti apie tai vengta. Kaukaziečiai bei Vidurio Azijos tautybių atstovai kartais sudarė 90 proc. visų strojbato karių. Paplitusi nuomonė, kad taip buvo dėl prasto pastarųjų rusų kalbos mokėjimo (kita, nepolitkorektiška nuomonė: todėl, kad šauktiniai iš Vidurinės Azijos laikyti esantys per kvaili tarnybai su ginklu) . Azijiečių dominavimas strojbatuose - dar viena priežastis, dėl kurios šių batalionų dažnas europietiškos tautybės šauktinis kratėsi lyg velnio.

Strojbatų kritika

Pats karinių - statybinių dalinių egzistavimo faktas nekart buvo kritikuojamas iš karinės SSSR vadovybės pusės. Abejota netgi strojbatų legalumu. 1956 m. gynybos ministras Georgijus Žukovas ir generalinio štabo viršininkas Vasilijus Sokolovskis tvirtino, kad karių darbo panaudojimas pramonėje prieštarauja SSSR Konstitucijai, kadangi remiantis vienu iš jos straipsnių, „tarnyba turi vykti šalies ginkluotose pajėgose, o ne civilinėms ministerijoms priklausančiose statybos organizacijose“.

Specialistai kreipė dėmesį į tai, kad strojbatų darbas buvo blogai organizuotas ir nenašus, o bendras „karių-statybininkų“ aprūpinimas - prastas. Pasitaikydavo atvejų, kad strojbatininkai gyvendavo visiškai tam nepritaikytose patalpose antisanitarinėmis sąlygomis.

Pavojingi regionai

Priešingai susidariusiai nuomonei, tarnyba statybos būriuose galėjo būti gana pavojinga. 1986 m. strojbatų kariai likvidavo Černobylio katastrofos padarinius ir sudarė ne mažiau 70% radioaktyvioje zonoje dirbusio kontingento. Po dviejų metų jie vyko į Armėniją ardyti žemės drebėjimo metu apgriautų statinių. Tarnavo jie ir Afganistane, kur statė karinius miestelius bei aerodromus okupacinei sovietų kariuomenei.

Strojbato antsiuvas