2015 m. spalio 16 d., penktadienis

Kaip buvo uždraustos gladiatorių kautynės

325 m. imperatorius Konstantinas Didysis sušaukė Pirmąjį Nikėjos susirinkimą, norėdamas prisidėti prie krikščionybės plitimo pasaulyje. Tais pačiais metais Berite (dab. Beirute) buvo paviešintas jo ediktas, smerkiantis „kruvinas žaidynes“ visoje Romos imperijoje. Nuo šiol teisėjai turėjo nusikaltėlius siųsti ne į areną, bet į katorgą kasyklose bei skaldyklose.

Nežiūrint į tai, krikščionių bažnyčia ir toliau bandė visiškai išnaikinti kruvinas pramogas. 357 m. imperatorius Konstantinas II uždraudė visiems imperijos kariškiams stoti į gladiatorių mokyklas. Po aštuonerių metų, 365 m., imperatorius Valentinianas patvirtino Konstantino ediktą, neleidžiantį teisėjams siųsti nuteistuosius į areną. 399 m. imperatorius Honorijus uždarė visas gladiatorių mokyklas, o po penkerių metų apskritai uždraudė gladiatorių kovas.
Jo sprendimą lėmė atvejis, kurį aprašė vyskupas Teodoretas Kyrietis (apie 393-466 m.). 404 m. krikščionių vienuolis iš Mažosios Azijos, vardu Telemachas, išbėgo į areną ir puolė tarp kovojančių gladiatorių bandydamas juos išskirti. Šis poelgis kainavo jam gyvybę: įsiutusi minia puolė taikdarį ir suplėšė jį į gabalus. Kankinio mirtis taip sukrėtė imperatorių Honorijų, kad jis visam laikui uždraudė gladiatorių kovas.


Mozaika vaizduojanti gladiatorius. Virš kiekvieno parašytas jo vardas