325 m. imperatorius
Konstantinas Didysis sušaukė Pirmąjį Nikėjos susirinkimą, norėdamas
prisidėti prie krikščionybės plitimo pasaulyje. Tais pačiais
metais Berite (dab. Beirute) buvo paviešintas jo ediktas,
smerkiantis „kruvinas žaidynes“ visoje Romos imperijoje. Nuo
šiol teisėjai turėjo nusikaltėlius siųsti ne į areną, bet į
katorgą kasyklose bei skaldyklose.
Nežiūrint į tai,
krikščionių bažnyčia ir toliau bandė visiškai išnaikinti
kruvinas pramogas. 357 m. imperatorius Konstantinas II uždraudė
visiems imperijos kariškiams stoti į gladiatorių mokyklas. Po
aštuonerių metų, 365 m., imperatorius Valentinianas patvirtino
Konstantino ediktą, neleidžiantį teisėjams siųsti nuteistuosius
į areną. 399 m. imperatorius Honorijus uždarė visas gladiatorių
mokyklas, o po penkerių metų apskritai uždraudė gladiatorių
kovas.
Jo sprendimą lėmė
atvejis, kurį aprašė vyskupas Teodoretas Kyrietis (apie 393-466
m.). 404 m. krikščionių vienuolis iš Mažosios Azijos, vardu
Telemachas, išbėgo į areną ir puolė tarp kovojančių
gladiatorių bandydamas juos išskirti. Šis poelgis kainavo jam
gyvybę: įsiutusi minia puolė taikdarį ir suplėšė jį į
gabalus. Kankinio mirtis taip sukrėtė imperatorių Honorijų, kad
jis visam laikui uždraudė gladiatorių kovas.
Mozaika vaizduojanti gladiatorius. Virš kiekvieno parašytas jo vardas
