2015 m. spalio 14 d., trečiadienis

Iš veidrodžio istorijos

Pirmieji veidrodžiai, savo išvaizda panašūs į šiuolaikinius, buvo ne plokšti, o išgaubti. Jie gerokai iškreipdavo atvaizdą ir žmogus galėjo jaustis lyg kreivų veidrodžių karalystėje.

Bet visų pirma, derėtų prisiminti vieno iš seniausių žmonijos išradimų istoriją. Žinoma, pirmųjų veidrodžių vaidmenį atliko įvairūs vandens telkiniai ir talpos. Laikui bėgant žmonės išmoko juos gaminti – poliruojant obsidianą iki blizgesio galima gauti visai neprastą veidrodį. Tai patvirtina radiniai Anatolijoje – veidrodžiai iš obsidiano datuojami 6000 m. pr. Kr.

Tobulėjant metalo apdirbimo technologijoms jau nuo 4000 m. pr. Kr. veidrodžiais vadinamos poliruotos metalinės plokštelės. Tiesa, patys geriausi daiktai dažnai būna labai brangūs. Tik nedaugelis galėjo sau leisti įsigyti poliruotą aukso arba sidabro lakštą ir mėgautis savo atvaizdu. Vario ir alavo lydinys taip pat buvo brangus, nors ir kokybiškas veidrodžio pakaitalas.

Siekiant rasti priimtiniausią veidrodžių gamybos būdą, pradėta eksperimentuoti su stiklu. Senovės romėnai išrado technologiją, kurios dėka veidrodžiai tapo žymiai pigesni. Į stiklinį rutulį pildavo išlydytą šviną, o kai jis sustingdavo, rutulį sudaužydavo. Duženos naudotos kaip veidrodžiai, nors jose prastai matėsi, nes stiklas stokojo skaidrumo ir turėjo daug priemaišų. Dėl netaisyklingos formos vaizdas išsikraipydavo, bet tai jau buvo pirmieji „veidrodžiai“.


Senovinis veidrodis iš Egipto
Tutmosio III valdymo epocha, 1479-1425 m. pr. Kr
Niujorko Metropoliteno Meno muziejus


Poliruota bronza ir medis, 1400 m. pr. Kr.


Romėniškas sidabrinis veidrodis su aukso intarpais, I a.
Luvro muziejus