Pirmieji veidrodžiai,
savo išvaizda panašūs į šiuolaikinius, buvo ne plokšti, o
išgaubti. Jie gerokai iškreipdavo atvaizdą ir žmogus galėjo
jaustis lyg kreivų veidrodžių karalystėje.
Bet visų pirma, derėtų
prisiminti vieno iš seniausių žmonijos išradimų istoriją.
Žinoma, pirmųjų veidrodžių vaidmenį atliko įvairūs vandens
telkiniai ir talpos. Laikui bėgant žmonės išmoko juos gaminti –
poliruojant obsidianą iki blizgesio galima gauti visai neprastą
veidrodį. Tai patvirtina radiniai Anatolijoje – veidrodžiai iš
obsidiano datuojami 6000 m. pr. Kr.
Tobulėjant metalo
apdirbimo technologijoms jau nuo 4000 m. pr. Kr. veidrodžiais
vadinamos poliruotos metalinės plokštelės. Tiesa, patys geriausi
daiktai dažnai būna labai brangūs. Tik nedaugelis galėjo sau
leisti įsigyti poliruotą aukso arba sidabro lakštą ir mėgautis
savo atvaizdu. Vario ir alavo lydinys taip pat buvo brangus, nors ir
kokybiškas veidrodžio pakaitalas.
Siekiant rasti
priimtiniausią veidrodžių gamybos būdą, pradėta eksperimentuoti
su stiklu. Senovės romėnai išrado technologiją, kurios dėka
veidrodžiai tapo žymiai pigesni. Į stiklinį rutulį pildavo
išlydytą šviną, o kai jis sustingdavo, rutulį sudaužydavo.
Duženos naudotos kaip veidrodžiai, nors jose prastai matėsi, nes
stiklas stokojo skaidrumo ir turėjo daug priemaišų. Dėl
netaisyklingos formos vaizdas išsikraipydavo, bet tai jau buvo
pirmieji „veidrodžiai“.
Senovinis veidrodis iš Egipto
Tutmosio III valdymo epocha, 1479-1425 m. pr. Kr
Niujorko Metropoliteno Meno muziejus
Poliruota bronza ir medis, 1400 m. pr. Kr.
Romėniškas sidabrinis veidrodis su aukso intarpais, I a.
Luvro muziejus
