Dachmos,
„tylos bokštai“ - keistieji statiniai, kuriuose mirusiųjų
kūnai būdavo paliekami tam, kad plėšrūs paukščiai bei žvėrys
„apvalytų mėsą nuo kaulų“. Mūsų dienomis dachmos išliko
pas zoroastrizmą išpažįstančius parsus Irane ir Indijoje. Jas
dar vadindavo „tylos“ ar „mirties bokštais“.
Zoroastrizmo pasekėjų
tarpe dachma laikoma šventa, nors ir nešvaria vieta, skirta
apvalyti pasaulį nuo purvo. Plačiąja prasme tikėta, kad dachma
padeda Ahūrai Mazdai kovoti su Ahrimano skleidžiamu purvu.
Pagal paprotį mirusiojo
kūnas į dachmą būdavo atnešamas dienos metų, „saulės
šviesoje“.
Velionio drabužiai būdavo
nuvelkami, kad plėšrūs paukščiai lengviau pasiektų kūną. Apie
tai rašoma „Avestoje“: „Du stiprūs vyrai gali atnešti kūną
ir paguldyti jį nuogą ant šios žemės, molio, plytų, akmenų“.
Velionio drabužiai daugiau nebuvo niekaip panaudojami; juos
paprastai numesdavo nuo išorinės dachmos sienos. Lavonas būdavo
pririšamas už plaukų ir galūnių, kad paukščiai ir žvėrys
neišnešiotų kaulų. Pagal zoroastrizmo mokymą tokios laidotuvės
neužteršia garbintų stichijų - ugnies, vandens, žemės.
Mūsų laikais kaulai
drachmos dugne ilgai nelaikomi. Dukart per metus griaučiai sumetami
į gilų šulinį, kur jie greitai suįra į dulkes. Vietos, kur
kadaise stūksojo „tylos bokštai“ laikytos užterštomis
amžiams, „iki kol Visata neapsivalys ugnyje“.
