Dachmos: "tylos ir mirties bokštai"

Dachmos, „tylos bokštai“ - keistieji statiniai, kuriuose mirusiųjų kūnai būdavo paliekami tam, kad plėšrūs paukščiai bei žvėrys „apvalytų mėsą nuo kaulų“. Mūsų dienomis dachmos išliko pas zoroastrizmą išpažįstančius parsus Irane ir Indijoje. Jas dar vadindavo „tylos“ ar „mirties bokštais“.

Zoroastrizmo pasekėjų tarpe dachma laikoma šventa, nors ir nešvaria vieta, skirta apvalyti pasaulį nuo purvo. Plačiąja prasme tikėta, kad dachma padeda Ahūrai Mazdai kovoti su Ahrimano skleidžiamu purvu.

Pagal paprotį mirusiojo kūnas į dachmą būdavo atnešamas dienos metų, „saulės šviesoje“. 

Velionio drabužiai būdavo nuvelkami, kad plėšrūs paukščiai lengviau pasiektų kūną. Apie tai rašoma „Avestoje“: „Du stiprūs vyrai gali atnešti kūną ir paguldyti jį nuogą ant šios žemės, molio, plytų, akmenų“. Velionio drabužiai daugiau nebuvo niekaip panaudojami; juos paprastai numesdavo nuo išorinės dachmos sienos. Lavonas būdavo pririšamas už plaukų ir galūnių, kad paukščiai ir žvėrys neišnešiotų kaulų. Pagal zoroastrizmo mokymą tokios laidotuvės neužteršia garbintų stichijų - ugnies, vandens, žemės.

Mūsų laikais kaulai drachmos dugne ilgai nelaikomi. Dukart per metus griaučiai sumetami į gilų šulinį, kur jie greitai suįra į dulkes. Vietos, kur kadaise stūksojo „tylos bokštai“ laikytos užterštomis amžiams, „iki kol Visata neapsivalys ugnyje“.