Ašmenys, kurie sulygino turtuolius ir vargšus

1791 m. Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos narys ir gydytojas Joseph-Ignace Guillotin pasiūlė naudoti giljotiną mirties bausmėms vykdyti. Šis įrenginys nebuvo daktaro išradimas, panašios „mirties mašinos“ jau anksčiau naudotos Škotijoje ir Airijoje. Ten giljotinos pirmtakė vadinosi „škotų mergele“. 

Prancūzijoje giljotina taip pat turėjo poetiškus pavadinimus - „mergelė“ ir „teisingumo baldas“. Aleksandro Diuma romane „Grafas Montekristas“ yra aprašytas itališkas mirties įrenginys, pavadinimu mandaia. Panašius mechanizmus buvo bandyta naudoti ir Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Šveicarijoje, bet būtent prancūziškasis prietaisas įstrižais ašmenimis tapo mirties bausmės standartiniu vykdytoju.

Tuo laikmečiu mirties bausmės buvo ypatingai žiaurios: nuteistuosius degino ant laužo, kardavo, ketvirčiuodavo. Garbingesnio „galo“ nusipelnydavo tik aristokratai ir turtuoliai – jiems nukirsdavo galvą kirviu arba kalaviju. Ilgainiui įsivyravo nuomonė, kad mirtis nuo giljotinos ašmenų yra humaniška: dėl prastos budelių kvalifikacijos nuteistieji dažnai kęsdavo agoniją, o giljotina garantavo žaibišką mirtį. Be to, įsibėgėjusi Prancūzijos revoliucija visus piliečius padarė lygius prieš įstatymą, todėl nebereikėjo vienų nusikaltėlių karti, o kitiems būtinai kirsti galvas.

Gydytojas J.-I. Guillotin gimė 1738 m. Kai jį išrinko į Steigiamąjį susirinkimą, 1789 m. daktaras pateikė pasiūlymą – mirties bausmę vykdyti visiems vienodu būdu ir būtinai mašinos pagalba. Šio pasiūlymo esmė – sutrumpinti mirties bausmės vykdymo laiką iki minimumo ir atimti visas privilegijas iš kilmingųjų guldant juos po tais pačiais ašmenimis kaip ir paprastus nusikaltėlius. Po ilgų debatų daktaro pasiūlymas buvo priimtas ir toks mirties bausmės vykdymo būdas įtrauktas į šalies Baudžiamąjį kodeksą. Iš pradžių buvo svarstyta, kad galvas reikėtų kirsti kalaviju, bet šis būdas pasirodė nepatogus. Po sėkmingų bandymų su lavonais, 1792 m. balandžio 25 d. Paryžiaus Grevo aikštėje įvykdyta pirmoji mirties bausmė naująja mašina. 

Beje, dar giljotinos bandymų metu, kito žymaus gydytojo Antoine Louis garbei ją pavadino Louisette arba la petite Louison. Ilgainiui šie pavadinimai išnyko ir liko tik „giljotina“.

Kitose Europos valstybėse giljotina nebuvo labai populiari, nes ji laikyta vienu iš teroro epochos simbolių. 1853 m. mirties bausmė giljotinuojant patvirtinta Saksonijoje, ten giljotina vadinosi Fallschwert arba Fallbeil.

Dažnai pasakojama legenda, neva pačiam gydytojui Guillotin įvykdyta mirties bausmė jo sugalvotu įrenginiu. Iš tiesų, jis pergyveno revoliuciją ir mirė sava mirtimi 1814 m.

Giljotina intensyviai naudota ne tik Didžiosios Prancūzijos revoliucijos periodu. Iki pat mirties bausmės panaikinimo 1981 m. ši mirties mašina veikė visu pajėgumu.