1791 m. Prancūzijos
Nacionalinės asamblėjos narys ir gydytojas Joseph-Ignace Guillotin
pasiūlė naudoti giljotiną mirties bausmėms vykdyti. Šis
įrenginys nebuvo daktaro išradimas, panašios „mirties mašinos“
jau anksčiau naudotos Škotijoje ir Airijoje. Ten giljotinos
pirmtakė vadinosi „škotų mergele“.
Prancūzijoje giljotina
taip pat turėjo poetiškus pavadinimus - „mergelė“ ir
„teisingumo baldas“. Aleksandro Diuma romane „Grafas
Montekristas“ yra aprašytas itališkas mirties įrenginys,
pavadinimu mandaia. Panašius
mechanizmus buvo bandyta naudoti ir Didžiojoje Britanijoje,
Italijoje ir Šveicarijoje, bet būtent prancūziškasis prietaisas
įstrižais ašmenimis tapo mirties bausmės standartiniu vykdytoju.
Tuo
laikmečiu mirties bausmės buvo ypatingai žiaurios: nuteistuosius
degino ant laužo, kardavo, ketvirčiuodavo. Garbingesnio „galo“
nusipelnydavo tik aristokratai ir turtuoliai – jiems nukirsdavo
galvą kirviu arba kalaviju. Ilgainiui įsivyravo nuomonė, kad
mirtis nuo giljotinos ašmenų yra humaniška: dėl prastos budelių
kvalifikacijos nuteistieji dažnai kęsdavo agoniją, o giljotina
garantavo žaibišką mirtį. Be to, įsibėgėjusi Prancūzijos
revoliucija visus piliečius padarė lygius prieš įstatymą, todėl
nebereikėjo vienų nusikaltėlių karti, o kitiems būtinai kirsti
galvas.
Gydytojas J.-I. Guillotin
gimė 1738 m. Kai jį išrinko į Steigiamąjį susirinkimą, 1789 m.
daktaras pateikė pasiūlymą – mirties bausmę vykdyti visiems
vienodu būdu ir būtinai mašinos pagalba. Šio pasiūlymo esmė –
sutrumpinti mirties bausmės vykdymo laiką iki minimumo ir atimti
visas privilegijas iš kilmingųjų guldant juos po tais pačiais
ašmenimis kaip ir paprastus nusikaltėlius. Po ilgų debatų daktaro
pasiūlymas buvo priimtas ir toks mirties bausmės vykdymo būdas
įtrauktas į šalies Baudžiamąjį kodeksą. Iš pradžių buvo
svarstyta, kad galvas reikėtų kirsti kalaviju, bet šis būdas
pasirodė nepatogus. Po sėkmingų bandymų su lavonais, 1792 m.
balandžio 25 d. Paryžiaus Grevo aikštėje įvykdyta pirmoji
mirties bausmė naująja mašina.
Beje, dar giljotinos
bandymų metu, kito žymaus gydytojo Antoine Louis garbei ją
pavadino Louisette arba la
petite Louison. Ilgainiui šie
pavadinimai išnyko ir liko tik „giljotina“.
Kitose Europos valstybėse
giljotina nebuvo labai populiari, nes ji laikyta vienu iš teroro
epochos simbolių. 1853 m. mirties bausmė giljotinuojant patvirtinta
Saksonijoje, ten giljotina vadinosi Fallschwert arba
Fallbeil.
Dažnai
pasakojama legenda, neva pačiam gydytojui Guillotin įvykdyta
mirties bausmė jo sugalvotu įrenginiu. Iš tiesų, jis pergyveno
revoliuciją ir mirė sava mirtimi 1814 m.
Giljotina
intensyviai naudota ne tik Didžiosios Prancūzijos revoliucijos
periodu. Iki pat mirties bausmės panaikinimo 1981 m. ši mirties
mašina veikė visu pajėgumu.
