Antrojo
pasaulinio karo metais šalmus naudojo visos kariaujančios pusės. Kas kokius?
1935 m.
patvirtintas vokiškas šalmas M-35 karo pradžioje buvo laikomas
bene geriausiu to laikotarpio šalmu pasaulyje. M-35 - tai tolimesnė
1916 - ųjų metų plieno šalmo M-16 evoliucija.
Pėstininkų
vaidmens pokyčiai kovos operacijose bei augantis kario mobilumas
lėmė ir pokyčius šalmų gamyboje. M-35, lyginant su Pirmojo
pasaulinio karo šalmu M-16, tapo lengvesnis ir kiek mažesnis.
Sutrumpėjo šalmo snapelis, o taip pat išgaubti, ausis bei kaklą
nuo skeveldrų dengiantys kraštai. Pirmieji M-35 šalmai gaminti iš
legiruoto plieno su molibdeno komponentu atlaikydavo iki 220 kg į cm² spaudimą.
„Desanto
šalmas“ M-38
Iš M-35
išsivystė keletas parašiutininkams skirto M-38 šalmo variantų.
Desantininkams šalmai gaminti be būdingų platėjančių kraštų.
Reikalas tas, kad platūs kraštai stiprino vėjo pasipriešinimą,
be to, jie galėjo traumuoti parašiutininką kontakto su žeme metu. Desantiniai vokiečių šalmai pasižymėjo patogiu, tačiau
sudėtingu pošalmiu su gumomis ir diržais.
Priešlėktuvinės gynybos (Luftschutz) kariai gavo dar kitokius šalmus, kurie
kolekcininkų tarpe vadinami „gladiatoriaus šalmais“.
Nuo 1940 m.
vokiškų šalmų gamyba prastėja. Vietoje molibdeno pradedamas
naudoti mangano silikatas, ventiliacijos angos pradėtos išmušti
automatiškai, o ne formuoti iš atskirų detalių, kaip buvo daroma
prieš tai. 1942 m., dėl žaliavų trūkumo vokiečiams tenka
atsisakyti legiruoto plieno ir mangano, kadangi jis keliauja sunkiosios
technikos gamybai. Iš įvairių paprastesnių pakaitalų gaminti
šalmai buvo minkštesni, ir, savaime suprantama, mažiau patikimi.
Sovietų
šalmas
Pirmojo
pasaulinio karo metais rusų kariuomenė pasirinko prancūziškus
Adriano šalmus, kuriuos vėliau "paveldėjo" ir Raudonoji armija.
Prieš pat karą su vokiečiais sovietai pradeda gaminti savo šalmus
SŠ-39 ir SŠ-40. Pastarasis modelis, po bandymų viename iš
Pamaskvės poligonų, galiausiai patvirtinamas kariuomenės
vadovybės.
Bandymų
metu į šalmus šaudyta skirtingais nuotoliais iš įvairių ginklų.
Sakoma, kad vyriausia sovietų kariuomenės vadovybė SŠ-40
charakteristikomis liko patenkinta. Skirtingai nei vokiečiai, su
žaliavų trūkumu sovietai niekuomet nesusidūrė, tad jų šalmų
kokybė visuomet buvo gana nebloga.
Amerikiečių
ir britų šalmai
1941 m. JAV
kariuomenėje, vietoje britų šalmus kopijuojančio šalmo,
patvirtintas nuosavas M-1.
Britų šalmas savo forma priminė lėkštę,
todėl karių tarpe gavo bliūdo (Dish Pan) pavadinimą. Platūs
šalmo kraštai saugojo karių kaklą ir pečius nuo šrapnelio.
Pirmojo pasaulinio karo metu tai buvo itin svarbu tai, kadangi
nuostoliai nuo sviedinių skeveldų sudarydavo 40-50% visų gyvosios
jėgos praradimų.
Naujasis
amerikiečių M-1 lėkštės jau nepriminė, o savo forma buvo kiek
panašus į sovietinius SŠ-40. Iki 1945 m. rugsėjo JAV buvo
pagaminti 22 mln. tokių šalmų.
Britų
kariai Antrojo pasaulinio metais nešiojo kiek modernesnį „bliūdą“
patrumpintais kraštais.
Savo šalmus turėjo ir britų parašiutininkai.
Aleksejus
Rudevičius
vertė "Istorijos įdomybės"
Taip pat mūsų puslapyje skaitykite:
