Istorijos įdomybės: Antrojo pasaulinio karo šalmai

Antrojo pasaulinio karo metais šalmus naudojo visos kariaujančios pusės. Kas kokius?

Profilis su snapeliu

1935 m. patvirtintas vokiškas šalmas M-35 karo pradžioje buvo laikomas bene geriausiu to laikotarpio šalmu pasaulyje. M-35 - tai tolimesnė 1916 - ųjų metų plieno šalmo M-16 evoliucija.

Pėstininkų vaidmens pokyčiai kovos operacijose bei augantis kario mobilumas lėmė ir pokyčius šalmų gamyboje. M-35, lyginant su Pirmojo pasaulinio karo šalmu M-16, tapo lengvesnis ir kiek mažesnis. Sutrumpėjo šalmo snapelis, o taip pat išgaubti, ausis bei kaklą nuo skeveldrų dengiantys kraštai. Pirmieji M-35 šalmai gaminti iš legiruoto plieno su molibdeno komponentu atlaikydavo iki 220 kg į cm² spaudimą.

„Desanto šalmas“ M-38

Iš M-35 išsivystė keletas parašiutininkams skirto M-38 šalmo variantų. Desantininkams šalmai gaminti be būdingų platėjančių kraštų. Reikalas tas, kad platūs kraštai stiprino vėjo pasipriešinimą, be to, jie galėjo traumuoti parašiutininką kontakto su žeme metu. Desantiniai vokiečių šalmai pasižymėjo patogiu, tačiau sudėtingu pošalmiu su gumomis ir diržais.

Priešlėktuvinės gynybos (Luftschutz) kariai gavo dar kitokius šalmus, kurie kolekcininkų tarpe vadinami „gladiatoriaus šalmais“.

Nuo 1940 m. vokiškų šalmų gamyba prastėja. Vietoje molibdeno pradedamas naudoti mangano silikatas, ventiliacijos angos pradėtos išmušti automatiškai, o ne formuoti iš atskirų detalių, kaip buvo daroma prieš tai. 1942 m., dėl žaliavų trūkumo vokiečiams tenka atsisakyti legiruoto plieno ir mangano, kadangi jis keliauja sunkiosios technikos gamybai. Iš įvairių paprastesnių pakaitalų gaminti šalmai buvo minkštesni, ir, savaime suprantama, mažiau patikimi.

Sovietų šalmas

Pirmojo pasaulinio karo metais rusų kariuomenė pasirinko prancūziškus Adriano šalmus, kuriuos vėliau "paveldėjo" ir Raudonoji armija. Prieš pat karą su vokiečiais sovietai pradeda gaminti savo šalmus SŠ-39 ir SŠ-40. Pastarasis modelis, po bandymų viename iš Pamaskvės poligonų, galiausiai patvirtinamas kariuomenės vadovybės.

Bandymų metu į šalmus šaudyta skirtingais nuotoliais iš įvairių ginklų. Sakoma, kad vyriausia sovietų kariuomenės vadovybė SŠ-40 charakteristikomis liko patenkinta. Skirtingai nei vokiečiai, su žaliavų trūkumu sovietai niekuomet nesusidūrė, tad jų šalmų kokybė visuomet buvo gana nebloga.

Amerikiečių ir britų šalmai

1941 m. JAV kariuomenėje, vietoje britų šalmus kopijuojančio šalmo, patvirtintas nuosavas M-1.

Britų šalmas savo forma priminė lėkštę, todėl karių tarpe gavo bliūdo (Dish Pan) pavadinimą. Platūs šalmo kraštai saugojo karių kaklą ir pečius nuo šrapnelio. Pirmojo pasaulinio karo metu tai buvo itin svarbu tai, kadangi nuostoliai nuo sviedinių skeveldų sudarydavo 40-50% visų gyvosios jėgos praradimų.

Naujasis amerikiečių M-1 lėkštės jau nepriminė, o savo forma buvo kiek panašus į sovietinius SŠ-40. Iki 1945 m. rugsėjo JAV buvo pagaminti 22 mln. tokių šalmų.