Alba
amicorum, arba vadinamosios „draugų knygos“, buvo itin
populiarios XVI a. Europoje. Jas imdavo su savimi į keliones tam,
kad užsirašyti įspūdžius ar pasiūlyti tai padaryti seniems bei
naujiems draugams.
Tokiose knygose buvo galima rasti naudingų
patarimų, mėgiamų eilių, draugų komentarų vieno ar kito įrašo
tema. Taigi, toks savotiškas seniai prabėgusių amžių „socialinis
tinklas“.
Tačiau
neteisinga būtų manyti, kad Alba amicorum skirtos vien
tik pramogai. XVI a. Vakaruose buvo įprasta, kad mokslus baigęs
turtingų šeimų palikuonis vykdavo į „šviečiamąją kelionę“
po Europą tam, kad pamatytų užsienio miestus, aplankytų
universitetus, išgirstų žymių to meto mokslininkų paskaitas.
Tais atvejais studentai visuomet su savimi turėjo draugų knygą,
kurioje žymėdavosi pastabas ar susirinkdavo mokytojų palinkėjimas.
Puošniausios
buvo jaunųjų aristokratų draugų knygos. Jose galima buvo pamatyti
profesionaliai nupaišytus tėvų bei giminaičių portretus, giminių
herbus bei aplankytų kraštų vaizdus. Juk nuotraukų tuomet nebuvo!
Merginų
Alba amicorum buvo kur kas kuklesnės, nei vaikinų. Tai
galima paaiškinti tuo, kad mergaitės rečiau buvo leidžiamos į
mokslus ir, savaime suprantama, rečiau lankydavosi svečiose šalyse.
