Ar
žinote, kad „sibaritas“ - tai išlepintas dykaduonis, kuris
nieko neveikia, o tik mėgaujasi visais gyvenimo malonumais? Beje,
šis žodis turi ne tik neigiamą prasmę.
Istoriškai
sibaritas – senovinio Sibario miesto gyventojas. Šis miestas
egzistavo nuo VIII a. pabaigos iki VI a. pradžios pr. Kr. dabartinės
pietų Italijos teritorijoje. Pasakiškai turtingi Sibario gyventojai
gyveno taip prabangiai, kad šiuolaikiniai mokslininkai abejoja, ar
taip buvo iš tiesų.
Sibaritai
dėvėjo purpurinius drabužius, pasiūtus iš ploniausios Mileto
vilnos, norėdami atsivėsinti įrengė dirbtines grotas. Jie draudė
mieste laikyti gaidžius, kad tie savo kukariekavimu nežadintų
norinčių ilgiau pamiegoti.
Labiausiai
sibaritai garsėjo grandiozinėmis puotomis, į kurias netgi
įleisdavo ištekėjusias ir laisvas moteris. Viskuo besimėgaujantys
Sibario gyventojai ne tik vertino aukštos kokybės produktus: žuvį,
moliuskus, vaisius, bet ir ypatingus jų paruošimo būdus. Žmonės,
veisiantys ungurius arba tiekiantys paukščius į miesto
turgavietes, būdavo atleidžiami nuo mokesčių. Ypatingų
privilegijų nusipelnydavo virėjas, kuris sukurdavo naują
patiekalą.
Sibaritai
nemėgo savęs varžyti - legenda pasakoja, kad būtent jie išrado
naktipuodį, kuris stovėjo po vaišių stalu, kad svečiams
nereikėtų be reikalo keltis.
