Sibaritai arba visko pertekęs senovės pasaulis

Ar žinote, kad „sibaritas“ - tai išlepintas dykaduonis, kuris nieko neveikia, o tik mėgaujasi visais gyvenimo malonumais? Beje, šis žodis turi ne tik neigiamą prasmę. 

 

Istoriškai sibaritas – senovinio Sibario miesto gyventojas. Šis miestas egzistavo nuo VIII a. pabaigos iki VI a. pradžios pr. Kr. dabartinės pietų Italijos teritorijoje. Pasakiškai turtingi Sibario gyventojai gyveno taip prabangiai, kad šiuolaikiniai mokslininkai abejoja, ar taip buvo iš tiesų.

Sibaritai dėvėjo purpurinius drabužius, pasiūtus iš ploniausios Mileto vilnos, norėdami atsivėsinti įrengė dirbtines grotas. Jie draudė mieste laikyti gaidžius, kad tie savo kukariekavimu nežadintų norinčių ilgiau pamiegoti.

Labiausiai sibaritai garsėjo grandiozinėmis puotomis, į kurias netgi įleisdavo ištekėjusias ir laisvas moteris. Viskuo besimėgaujantys Sibario gyventojai ne tik vertino aukštos kokybės produktus: žuvį, moliuskus, vaisius, bet ir ypatingus jų paruošimo būdus. Žmonės, veisiantys ungurius arba tiekiantys paukščius į miesto turgavietes, būdavo atleidžiami nuo mokesčių. Ypatingų privilegijų nusipelnydavo virėjas, kuris sukurdavo naują patiekalą.

Sibaritai nemėgo savęs varžyti - legenda pasakoja, kad būtent jie išrado naktipuodį, kuris stovėjo po vaišių stalu, kad svečiams nereikėtų be reikalo keltis.