2015 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Šeši liaudies atsakymai į sausą įstatymą

Drausti alkoholį Rusijoje bandyta ne kartą, tačiau kiekvienas draudimas atsiliepdavo vis stiprėjančiais protestais ir liaudies gudrybėmis, o girtavimas šalyje tik didėjo.

Vaistinės

1914 m. caras Nikolajus II bandė kovoti su plačiai paplitusiu alkoholizmu. Iš parduotuvių bei smuklių buvo likviduotas visas spirituotas asortimentas. Alkoholinius gėrimus tiekdavo tik į restoranus, todėl nusipirkti juos galėjo tik gana pasiturintys visuomenės sluoksniai. 


Liaudis reagavo žaibiškai: apie vadinamuosius „vyno pogromus“ rašė visi. Atsakydama į tai valstybė dar labiau sugriežtino alkoholio kontrolę. Tada liaudis pasitelkė subtilios apgavystės meną. Nekreipdami dėmesio į eiles žmonės apgulė vaistines. Čia spirito „sveikatai stiprinti“ buvo galima gauti lengvai ir nebrangiai.


Receptai

Dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių (kažkokia mistika, ne kitaip) sauso įstatymo galiojimo laikotarpiu vaistinės lūžo nuo pačiu įvairiausių alkoholinių gėrimų. Tiesa, be recepto paprastas pilietis čia galėjo gauti tik 15 gramų „vaistų“ vidiniam vartojimui ir 30 g - išoriniam. Vynas, konjakas ir degtinė - tik pagal receptą. Gydytojų honorarai rekordiškai išaugo - Rusijos imperiją krėtė „alkoholinių receptų“ bumas. Užsimezgė kriminaliniai ryšiai tarp receptus išrašančių gydytojų ir alkoholį pardavinėjančių vaistininkų. Gydytojai išrašydavo receptus tik į tam tikras vaistines.


Naminukė

Naminukės istorija ilga. XX a. pradžioje naminukė - pirktinio alkoholio pakaitalas, buvo valstiečių gėrimas. Turėti namuose naminukės varymo aparatą buvo prabanga, taigi, ir įsigyti jos galėjo ne kiekvienas. Gelbėjo valstietį „bormatucha“.


Naminukės varymo bumas šalį ištiko tik XX a. pabaigoje. Obuolių ir bulvių paklausa išaugo daugybę kartų. Kai bulvių ir obuolių nebuvo, naminukė varyta iš džiovintų vaisių ir žolių, iš parduotuvių akimirksniu dingo cukrus. Liaudis eksperimentavo - naminukės receptų begalės! 


Chanža

Chanža - tai gėralas, pasigamintas denatūruoto spirito, lako ar politūros pagrindu. Išpopuliarėjo miestuose, nes čia laikyti naminukės aparatą buvo ganėtinai pavojinga. Apie chanžos paklausą dar 1914 m. rašė „Maskvos biuletenis“: „Šis kromelis pietų metu parduoda du pūdus politūros. O per dieną, ir ypač - šventadieniais, iki aštuonių - dešimties pūdų. Politūrą apvalo vata, gira, druska. Moka už svarą iki trijų rublių. Išgeria, atsirūgsta ir sako - „naudinga!“ Chanžos principu kariai išmoko panaudoti batų tepalą. Tepė juo duoną, spiritas įsigerdavo, visa kitą nubraukdavo, ir valgė. 


Odekolonas

Dar viena paklausi pseudoalkoholio rūšis - odekolonas. Paklausa jo buvo didžiulė. 1914 m. daugelyje parfumeriją gaminančių įmonių alkoholis išstūmė visos kitos produkcijos gamybą. Rusijos imperija miestų valdžios rankomis visais įmanomais būdais kovojo su odekolono mėgėjais, ir nuo 1915 m. jo nusipirkti galima buvo tik pateikus pažymą. Tokią pažymą galima buvo gauti tik policijoje (kad nesi pijokas, nusikaltėlis ir degradas).


1985 m. odekolonas vėl tapo itin paklausiu produktu. Pirkėjas rinkosi pagal platų skonio spektrą. Damos - „Rožių vandenį“, vyrai - „Agurkinį“. Ir gėrimas, ir užkanda viename flakone! 


Spekuliantai

Devintojo XX a. dešimtmečio spekuliantai - tai atskiras luomas, ne kitaip. Už spekuliatyvią kainą buvo galima gauti ne tik džinsus, bet ir retesni alkoholio butelį. Dažnai tie patys spekuliantai tiekė alkoholį ir parduotuvėms bei restoranams. Šio atskiro luomo istorija savo šaknimis remiasi į XX a. pradžią: „Po gyventojų butus ir pas parduotuvių savininkus ėmė vaikščioti komisionieriai su pasiūlymais pirkti vyną „tiesiai iš muitinės, patį tikriausią“. 



Perestrojkos laikais alkoholio pardavimais užsiiminėjo taksistai. Alkoholis buvo laikomas stočių saugojimo kamerose ir pirkėjui likdavo tik nusipirkti kodą. Kai kada butelius taksistai vežiodavosi su savimi. Gestas su pakeltu nykščiu ir ištiestu mažuoju pirštu - kaip tik iš tų laikų.

Natalija Savenkova
vertė "Istorijos įdomybės"