2015 m. rugsėjo 25 d., penktadienis

Senovės gražuolė - baltaodė, plokščiakrūtė ir išsiplėtusiais vyzdžiais

Moterys visada žinojo, kad grožis reikalauja aukų. Bet kartais grožis kainuodavo sveikatą ar net gyvybę.


Vienas iš tokių „žudikų“ buvo švinas. Jau antikos laikais graikai ir romėnai naudojo įvairius švino pagrindu pagamintus preparatus. Senovėje iš šio metalo gamindavo vandentiekio vamzdžius ir gėrimo indus. Dėl to apsinuodijimai švinu buvo labai dažnas reiškinys, tai lėmė ir žemą gimstamumo lygį. Elžbietos I laikų Anglijoje moterys dažnai gražindavosi „venecijietiškais baltalais“ - švino ir acto mišiniu. Balta kaip sniegas oda laikyta grožio etalonu, o spindesiui suteikti dar įmaišydavo kiaušinio baltymo.
Ypač griežti reikalavimai galiojo 1700 metais, kai aristokratiškas blyškumas buvo „ant bangos“. Įdegusi oda bylojo apie fizinį darbą ir išduodavo žemą kilmę, todėl švininę pudrą tepdavo itin storu sluoksniu. Tiesa, greitu laiku ištikdavo paralyžius ir gražuolės mirdavo kankinama mirtimi.
Koventrio grafienė Maria Gunning tapo bene pirmąja oficialia „kosmetikos auka“. Ji mirė dėl apsinuodijimo švinu 1760 m. būdama vos 27 metų. Vėliau švino pudros populiarumas sumenko, bet ją nustojo gaminti tik XX a. pradžioje, kai pudros pagrindui pradėtas naudoti talkas.

Procelianinės odos savininkės - Elžbieta I ir grafienė Maria Cunning



Viduramžių Europoje grožio idealas buvo trapi moteris maža krūtine. Šis kanonas atsirado iš Dievo Motinos kulto. Smulkios rankos ir kojos, siauri klubai, ilgas kaklas, šviesūs plaukai ir siauros lūpos - taip norėjo atrodyti visos moterys ir merginos. Kad krūtinė atrodytų kuo plokštesnė, ją suverždavo bintu arba nešiodavo prispaudžiančias metalines plokšteles.
Moteriška figūra turėjo būti liekna ir gracinga. Ispanų aristokratų šeimose mergaitės jau nuo paauglystės po suknele nešiodavo sunkias švinines plokšteles, kad pristabdytų krūtų augimą. Juk sulaukus tinkamo amžiaus santuokai, reikėjo pradėti nešioti korsetą, kuris dar labiau žalojo natūralias moteriško kūno proporcijas. Moteriškas kostiumas darė siluetą plokščią ir kampuotą, o visi figūros linkiai buvo paslėpti.

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I žmona Marija Burgundė (1457-1482)


Anglijos karaliaus Eduardo IV žmona Elžbieta Vudvil (1437-1492)


Žibančių akių ir vylingo žvilgsnio efektą sukeldavo akių lašai, kuriuos gamino iš vaistinės šunvyšnės, lot. Atropa Belladona. Farmakologinės augalo savybės žinomos jau virš 2000 metų. Senovės Graikijoje ir Romoje šunvyšnė naudota kaip nuodas. Viduramžiais iš jos gamintas tepalas, sukeliantis stiprias haliucinacijas. Juo tepdavo įtariamas raganyste moteris ir taip išgaudavo prisipažinimą. XVIII ir XIX a. iš Italijos į Europą išplito kosmetinė priemonė - akių lašai iš vaistinės šunvyšnės sulčių. Vos pora lašų darė stebuklus - vyzdžiai išsiplėsdavo, akys imdavo blizgėti, žvilgsnis tapdavo labai išraiškingas. Kita vertus, ilgalaikis vartojimas sukeldavo haliucinacijas, aklumą, net mirtį.
Deja, stebuklingų lašų mada praėjo tik XX a. pradžioje.

Žavingo žvilgsnio savininkė - dama su kailiniais
El Greco, 1577-1580 m.


Prancūzijos karaliaus Liudviko XV favoritė markizė de Pompadur