Novočerkasko sušaudymas ir nepaklusnusis generolas

1962 m. kovo pabaigoje prieš sovietų valdžią pakilo Rusijos Novočerkasko mieste darbininkai. Jų nepasitenkinimą sukėlė vis prastėjanti ekonominė padėtis, kainų didėjimas, atlyginimų mažėjimas ir tuo pat metu – gamybinių normų kėlimas. Žmonės ėjo į gatves, skandavo antisovietinius ir prieš Chruščiovą nukreiptus šūkius, vėliau bandė šturmuoti gamyklų valdybų pastatus.

Kadangi milicijos pastangų išvaikyti minią nepakako, Kremlius nusprendė panaudoti tankus ir kariuomenę. Karių bei šarvuotos technikos pasirodymas dar labiau supykdė miestiečius, tad jie patraukė link partinės Novočerkasko administracijos. Čia juos pasitiko generolo Matvejaus Šapošnikovo (1906 – 1994 m.) vadovaujamos divizijos kariai, o pats vadas gavo tiesioginį Maskvos nurodymą atakuoti „maištininkus“ tankais. 

„Nematau prieš save priešo, kurį reikėtų atakuoti tankais“ - toks Šapošnikovo atsakymas pribloškė visą karinę bei politinę sovietų vadovybę. Kariams generolas skubiai įsakė ištaisyti ginklus ir grąžinti kovinius šaudmenis, tuo padėjęs kryžių ant savo, kaip karininko, karjeros (o galbūt ir laisvės – to nieks nežinojo).

Minia ramiausiai aplenkė tankus ir pajudėjo link miesto valdžios pastato. Čia jų jau laukė vidaus kariuomenės ir saugumo daliniai. Po apsimėtymo akmenimis, trumpų muštynių ir susistumdymų kareiviai ėmė šaudyti į viršų, o po to - tiesiai į minią. Žuvo 24 žmonės (pagal kitą versiją – 26), daugybė buvo sužeista. Novočerkasko sukilimas, nors įvairiose vietose dar ir vyko pavieniai susirėmimai, galiausiai buvo palaužtas. 

Na, o kas įvyko su generolu Šapošnikovu? Dar kelis metus po atsisakymo vykdyti nusikaltėlišką įsakymą jis buvo nuolat ujamas ir žeminamas pareigose. Tiesiogiai susidoroti su Šapošnikovu lyg ir nebuvo galima dėl pripažintų jo nuopelnų kare su vokiečiais, tačiau pirmą pasitaikiusią progą jis „paleistas į atsargą“. Šapošnikovas rašė laiškus garsiems sovietų visuomenės veikėjams, kuriuose bandė paaiškinti savo atsisakymo traiškyti žmones motyvus. 1967 m. jis išmetamas iš komunistų partijos ir netrukus apkaltinamas „antisovietine propaganda“. Bylą pavyko nutraukti tik įsikišus jo kovų draugams – aukštiems karininkams iš sovietų generaliteto. Reabilituotas Šapošnikovas buvo 1988 metais, mirė 1994 – aisiais. Paklaustas, kodėl visgi nedrįso atakuoti minios, jis atsakė paprastai: „Būtų žuvę tūkstančiai“. 

Generolas Matvejus Šapošnikovas