1962 m. kovo
pabaigoje prieš sovietų valdžią pakilo Rusijos Novočerkasko mieste
darbininkai. Jų nepasitenkinimą sukėlė vis prastėjanti ekonominė
padėtis, kainų didėjimas, atlyginimų mažėjimas ir tuo pat metu
– gamybinių normų kėlimas. Žmonės ėjo į gatves, skandavo
antisovietinius ir prieš Chruščiovą nukreiptus šūkius, vėliau
bandė šturmuoti gamyklų valdybų pastatus.
Kadangi milicijos pastangų išvaikyti minią nepakako, Kremlius nusprendė panaudoti tankus ir kariuomenę. Karių bei šarvuotos technikos pasirodymas dar labiau supykdė miestiečius, tad jie patraukė link partinės Novočerkasko administracijos. Čia juos pasitiko generolo Matvejaus Šapošnikovo (1906 – 1994 m.) vadovaujamos divizijos kariai, o pats vadas gavo tiesioginį Maskvos nurodymą atakuoti „maištininkus“ tankais.
Kadangi milicijos pastangų išvaikyti minią nepakako, Kremlius nusprendė panaudoti tankus ir kariuomenę. Karių bei šarvuotos technikos pasirodymas dar labiau supykdė miestiečius, tad jie patraukė link partinės Novočerkasko administracijos. Čia juos pasitiko generolo Matvejaus Šapošnikovo (1906 – 1994 m.) vadovaujamos divizijos kariai, o pats vadas gavo tiesioginį Maskvos nurodymą atakuoti „maištininkus“ tankais.
„Nematau
prieš save priešo, kurį reikėtų atakuoti tankais“ - toks
Šapošnikovo atsakymas pribloškė visą karinę bei politinę
sovietų vadovybę. Kariams generolas skubiai įsakė ištaisyti
ginklus ir grąžinti kovinius šaudmenis, tuo padėjęs kryžių ant
savo, kaip karininko, karjeros (o galbūt ir laisvės – to nieks
nežinojo).
Minia
ramiausiai aplenkė tankus ir pajudėjo link miesto valdžios
pastato. Čia jų jau laukė vidaus kariuomenės ir saugumo daliniai.
Po apsimėtymo akmenimis, trumpų muštynių ir susistumdymų kareiviai ėmė šaudyti į
viršų, o po to - tiesiai į minią. Žuvo 24 žmonės (pagal kitą
versiją – 26), daugybė buvo sužeista. Novočerkasko sukilimas,
nors įvairiose vietose dar ir vyko pavieniai susirėmimai,
galiausiai buvo palaužtas.
Na, o kas
įvyko su generolu Šapošnikovu? Dar kelis metus po atsisakymo
vykdyti nusikaltėlišką įsakymą jis buvo nuolat ujamas ir
žeminamas pareigose. Tiesiogiai susidoroti su Šapošnikovu lyg ir
nebuvo galima dėl pripažintų jo nuopelnų kare su vokiečiais,
tačiau pirmą pasitaikiusią progą jis „paleistas į atsargą“.
Šapošnikovas rašė laiškus garsiems sovietų visuomenės
veikėjams, kuriuose bandė paaiškinti savo atsisakymo traiškyti
žmones motyvus. 1967 m. jis išmetamas iš komunistų partijos ir
netrukus apkaltinamas „antisovietine propaganda“. Bylą pavyko
nutraukti tik įsikišus jo kovų draugams – aukštiems karininkams
iš sovietų generaliteto. Reabilituotas Šapošnikovas buvo 1988
metais, mirė 1994 – aisiais. Paklaustas, kodėl visgi nedrįso
atakuoti minios, jis atsakė paprastai: „Būtų žuvę tūkstančiai“.
Generolas Matvejus Šapošnikovas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą