Senovės romėnai nevalgė
daugelio produktų, pavyzdžiui sviestas naudotas medicininiais
tikslais, o pienas – kosmetikoje. Kilmingi romėnai,
norėdami nustebinti savo svečius, vaišindavo juos neįprastais ir
egzotiškais patiekalais.
Petronijus rašė apie puotos šeimininką,
kuris, norėdamas apstulbinti svečius, patiekė keptą miegapelę,
paniruotą aguonose su medumi ir keptą kiaulę, farširuotą gyvais
strazdais. Kai kiaulę perpjovė, strazdai išskrido iš jos pilvo.
Eilėje europietiškų
kalbų didžioji miegapelė, lot. Glis glis iki
šių dienų vadinasi „valgomoji miegapelė“, pvz. anglų k.
Edible dormouse. Šio
keisto pavadinimo šaknys siekia Senovės Romą. Iš pradžių
miegapeles valgė nederliaus metais, bet vėliau jos tapo dažnai
vartojamu produktu. Miegapeles, farširuotas riešutais arba virtas
meduje mielai skanavo patricijai.
Didžioji miegapelė
Dar vienas egzotiškas patiekalas, kurį valgė romėnai, buvo garum arba fermentuotas žuvų padažas. Jo gamybos procesas didelio susižavėjimo nekelia, mat pagrindinės sudedamosios dalys – žuvų viduriai ir kraujas. Viską sudėdavo į molinę puodynę kartu su druska, alyvuogių aliejumi ir actu, tada pastatydavo puodynę saulėkaitoje ir palikdavo 2 – 3 mėnesiams. Atsiradęs skystis būdavo filtruojamas ir galutinis produktas – baltymų ir amino rūgščių turtingas padažas vartotas maistui.
Amforos, kuriose laikytas garum
