Ko
gero, esate pastebėję, kad XIX a. nuotraukose žmonės beveik
niekuomet nesišypso. Tam yra keletas paaiškinimų.
Ilgai
trunkanti ekspozicija
Dagerotipija
pirmą kartą atsirado Prancūzijoje 1839 m. ir fotografavimo
procesas paprastai užimdavo ne mažiau penkiolikos minučių.
Netrukus technika patobulėjo ir ekspozicijos laikas sutrumpėjo
maždaug iki minutės, tačiau tam, kad gauti tikslų atvaizdą,
žmonės turėjo sėdėti nejudėdami. Fotografų studijose buvo
įrengtos netgi specialios atramos galvai, kad paveiksluojamieji
nekrusteltų. Tikėtina, kad taip ilgai išlaikyti nuoširdžią
šypseną buvo nelengva.
Nuotraukos buvo retos ir brangios
Nuotraukos buvo retos ir brangios
Viena pirmųjų nuotraukų, kuriose įamžintas vyras (1837 - 1839 m.)
Iš pat pradžių, nepaisant visų techninių patobulinimų, fotografavimu užsiiminėjo vien savo amato profesionalai. Savaime suprantama, kad pasidaryti asmeninę nuotrauką kainavo gražų pinigą ir buvo laikoma prabanga. Turtingi žmonės paprastai fotografavosi tik kelis kartus gyvenime. Galbūt žmonės manė, kad tokioms išskirtinėms progoms būtina nutaisyti rimtą miną? Faktas tas, kad šypsenų daugėja nuotraukoms tampant įprastu gyvenimo dalyku.
Sugedę dantys
Viena pirmųjų nuotraukų, kuriose įamžinta moteris (1837 - 1839 m.)
Kai kas laikosi nuomonės,
kad pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės fotografuodavosi
rimtais veidais, buvo sugedę dantys. XIX a. stomatologų paslaugos
buvo be galo brangios net lyginant su mūsų laikais, o štai dantų
priežiūros lygis – žemas. Pulpitas, kariesas, nuskilę dantys
dažniausiai gydyti tiesiog jų pašalinimu. Taigi, daugybė žmonių
su nuskilusiais, pajuodusiais dantimis (ar be priekinių) tikriausiai
nelabai troško šypsotis.
