Kodėl XIX a. nuotraukose žmonės nesišypso

Ko gero, esate pastebėję, kad XIX a. nuotraukose žmonės beveik niekuomet nesišypso. Tam yra keletas paaiškinimų.

Ilgai trunkanti ekspozicija

Dagerotipija pirmą kartą atsirado Prancūzijoje 1839 m. ir fotografavimo procesas paprastai užimdavo ne mažiau penkiolikos minučių. Netrukus technika patobulėjo ir ekspozicijos laikas sutrumpėjo maždaug iki minutės, tačiau tam, kad gauti tikslų atvaizdą, žmonės turėjo sėdėti nejudėdami. Fotografų studijose buvo įrengtos netgi specialios atramos galvai, kad paveiksluojamieji nekrusteltų. Tikėtina, kad taip ilgai išlaikyti nuoširdžią šypseną buvo nelengva.

Nuotraukos buvo retos ir brangios

Viena pirmųjų nuotraukų, kuriose įamžintas vyras (1837 - 1839 m.)

Iš pat pradžių, nepaisant visų techninių patobulinimų, fotografavimu užsiiminėjo vien savo amato profesionalai. Savaime suprantama, kad pasidaryti asmeninę nuotrauką kainavo gražų pinigą ir buvo laikoma prabanga. Turtingi žmonės paprastai fotografavosi tik kelis kartus gyvenime. Galbūt žmonės manė, kad tokioms išskirtinėms progoms būtina nutaisyti rimtą miną? Faktas tas, kad šypsenų daugėja nuotraukoms tampant įprastu gyvenimo dalyku.

Sugedę dantys

 Viena pirmųjų nuotraukų, kuriose įamžinta moteris (1837 - 1839 m.)

Kai kas laikosi nuomonės, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės fotografuodavosi rimtais veidais, buvo sugedę dantys. XIX a. stomatologų paslaugos buvo be galo brangios net lyginant su mūsų laikais, o štai dantų priežiūros lygis – žemas. Pulpitas, kariesas, nuskilę dantys dažniausiai gydyti tiesiog jų pašalinimu. Taigi, daugybė žmonių su nuskilusiais, pajuodusiais dantimis (ar be priekinių) tikriausiai nelabai troško šypsotis.