1799 m. rugpjūčio 23 d.
Sankt-Peterburgo policijos viršininkas išleido potvarkį, kuriuo
visiems uždraudė nešioti žandenas.
Imperatoriaus Pavelo I
valdymo laikotarpis buvo labai trumpas, bet gausus įvykių. 1796 m.
įžengęs į sostą Pavelas I iškarto pradėjo kovoti su
laisvamanyste tik jam vienam suprantamais metodais.
Pavyzdžiui, jis
uždraudė garbanas ir kirpčiukus, beveik sustabdė užsienio
literatūros ir muzikos kūrinių partitūrų įvežimą į Rusiją,
neleido jaunuoliams išvažiuoti į užsienį, o baudžiauninkams –
laisvai persikelti iš vienos vietos į kitą. Valsą imperatorius
vadino bjauriu ir nepadoriu šokiu, visomis jėgomis stengėsi
išgyvendinti dažnai vartojamus prancūžiškos kilmės žodžius.
Taip pat jis ėmėsi muštruoti imperijos kariuomenę ir liepė
pakeisti uniformas. Vienas iš Pavelo I įsakų buvo draudimas
nešioti žandenas – barzdas kapojusio Petro I politikos tęsinys.
Rusijos imperatorius Pavelas I
Miesto galva negalėjo prieštarauti imperatoriaus iniciatyvai. Pavelas I buvo aršus ūsų, barzdų ir žandenų priešininkas, kadangi laikė šias madas laisvamanystės požymiu. Draudimas palietė ir moteris: jos nebegalėjo nešioti kirpčiukų. Imperatoriaus veido odos glotnumu rūpinosi jo asmeninis barzdaskutys, grafas Ivanas Pavlovičius Kutaisovas, turėjęs valdovui didelę įtaką.
Prasidėjęs XIX a. tapo
žandenų mados suklestėjimo epocha. Tais laikais, kai didžiojoje
Rusijos dalyje vis dar mieliau nešiojo barzdas, sostinėje prasidėjo
savotiškos lenktynės – kieno žandenos vešlesnės ar įmantresnės formos.
Panašu, kad tik
Nikolajus Gogolis XIX a. būtų galėjęs reklamuoti skutimosi
peiliukus. Ant rašytojo – individualisto veido puikavosi kuklūs
ūsiukai, o iš masinės psichozės jis tik juokėsi: „Nevos
prospekte galima sutikti daug žandenų – vienetinių, neapsakomai
skoningai ir subtiliai vilnijančių ant kaklaraiščio, aksominių,
atlasinių, juodų, kaip sabalas ar anglis...“.
Manyta, kad žandenos vyro veidui suteikia paslaptingumo: jomis puoštis mėgo husarai, kompozitoriai ir, žinoma, imperatoriai. Nikolajus I ir Aleksandras II buvo neabejingi taip vadinamam angliškam stiliui.
Maskvos pirklys Nikolajus
Višniakovas savo knygoje „Žinios apie pirklių Višniakovų
giminę“ rašė: „Prie Nikolajaus I ūsų nešiojimas buvo
kariškių privilegija, kitų gi sluoksnių asmenims, be abejo, tai buvo
draudžiama. Nešioti barzdą leista tik baudžiauninkams ir
laisviesiems valstiečiams, jei jų amžius garbingas. Jaunuoliams
negalima, nes tai - laisvamanystė ir netvarka. Visų žinybų valdininkai
privalėjo švariai nusiskusti veidą, išskyrus spėjusius palypėti
hierarchijos laipteliais. Tokiems leisdavo nešioti trumpas
žandenas prie ausų (favoris),
bet tik jei kilniaširdiškai sutikdavo vadovybė. Pažymėsiu, kad
ir pats Nikolajus I bei jo sūnus Aleksandras II nešiojo žandenas
ir ūsus“.
Tų
laikų dabitos išskyrė keletą žandenų tipų:
Klasikinės,
taip vadinamas „senatoriaus“ žandenas nešiojo A. Puškinas, I.
Krylovas, P. Bagrationas;
Pasakėčių autorius Ivanas Krylovas
a
la Pranciškus Juozapas – tai žandenos žemiau ūsų, bet švariai
nuskustas smakras, pavyzdžiai – imperatorius Pranciškus Juozapas I, Michailas
Skobelevas;
Austrijos iperatorius Pranciškus Juozapas I
favoris
– skruotus įrėminančios trumpos ir siauros žandenos. Toks įvaizdis buvo vyriškos šukuosenos, pavadinimu
„išgąsdinta pelėda“ dalis. Jas nešiojo V. Denisovas,
dekabristas P. Pestelis;
Generolas majoras Vasilijus Denisovas
friendly mutton chops – suaugusios žandenos, kurios vešėjo ant skruostų ir dalies žandikaulio, o virš viršutinės lūpos susijungdavo ūsais. Smakras turi būti nuskustas. Tokiomis puošėsi imperatorius Aleksandras II.
Imperatorius Aleksandras I
