2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Kaip Rusijoje bandė uždrausti žandenas

1799 m. rugpjūčio 23 d. Sankt-Peterburgo policijos viršininkas išleido potvarkį, kuriuo visiems uždraudė nešioti žandenas.
Imperatoriaus Pavelo I valdymo laikotarpis buvo labai trumpas, bet gausus įvykių. 1796 m. įžengęs į sostą Pavelas I iškarto pradėjo kovoti su laisvamanyste tik jam vienam suprantamais metodais. 

Pavyzdžiui, jis uždraudė garbanas ir kirpčiukus, beveik sustabdė užsienio literatūros ir muzikos kūrinių partitūrų įvežimą į Rusiją, neleido jaunuoliams išvažiuoti į užsienį, o baudžiauninkams – laisvai persikelti iš vienos vietos į kitą. Valsą imperatorius vadino bjauriu ir nepadoriu šokiu, visomis jėgomis stengėsi išgyvendinti dažnai vartojamus prancūžiškos kilmės žodžius. Taip pat jis ėmėsi muštruoti imperijos kariuomenę ir liepė pakeisti uniformas. Vienas iš Pavelo I įsakų buvo draudimas nešioti žandenas – barzdas kapojusio Petro I politikos tęsinys.


Rusijos imperatorius Pavelas I

Miesto galva negalėjo prieštarauti imperatoriaus iniciatyvai. Pavelas I buvo aršus ūsų, barzdų ir žandenų priešininkas, kadangi laikė šias madas laisvamanystės požymiu. Draudimas palietė ir moteris: jos nebegalėjo nešioti kirpčiukų. Imperatoriaus veido odos glotnumu rūpinosi jo asmeninis barzdaskutys, grafas Ivanas Pavlovičius Kutaisovas, turėjęs valdovui didelę įtaką.

Prasidėjęs XIX a. tapo žandenų mados suklestėjimo epocha. Tais laikais, kai didžiojoje Rusijos dalyje vis dar mieliau nešiojo barzdas, sostinėje prasidėjo savotiškos lenktynės – kieno žandenos vešlesnės ar įmantresnės formos.

Panašu, kad tik Nikolajus Gogolis XIX a. būtų galėjęs reklamuoti skutimosi peiliukus. Ant rašytojo – individualisto veido puikavosi kuklūs ūsiukai, o iš masinės psichozės jis tik juokėsi: „Nevos prospekte galima sutikti daug žandenų – vienetinių, neapsakomai skoningai ir subtiliai vilnijančių ant kaklaraiščio, aksominių, atlasinių, juodų, kaip sabalas ar anglis...“.

Manyta, kad žandenos vyro veidui suteikia paslaptingumo: jomis puoštis mėgo husarai, kompozitoriai ir, žinoma, imperatoriai. Nikolajus I ir Aleksandras II buvo neabejingi taip vadinamam angliškam stiliui.

Maskvos pirklys Nikolajus Višniakovas savo knygoje „Žinios apie pirklių Višniakovų giminę“ rašė: „Prie Nikolajaus I ūsų nešiojimas buvo kariškių privilegija, kitų gi sluoksnių asmenims, be abejo, tai buvo draudžiama. Nešioti barzdą leista tik baudžiauninkams ir laisviesiems valstiečiams, jei jų amžius garbingas. Jaunuoliams negalima, nes tai - laisvamanystė ir netvarka. Visų žinybų valdininkai privalėjo švariai nusiskusti veidą, išskyrus spėjusius palypėti hierarchijos laipteliais. Tokiems leisdavo nešioti trumpas žandenas prie ausų (favoris), bet tik jei kilniaširdiškai sutikdavo vadovybė. Pažymėsiu, kad ir pats Nikolajus I bei jo sūnus Aleksandras II nešiojo žandenas ir ūsus“.

Tų laikų dabitos išskyrė keletą žandenų tipų:

Klasikinės, taip vadinamas „senatoriaus“ žandenas nešiojo A. Puškinas, I. Krylovas, P. Bagrationas;


Pasakėčių autorius Ivanas Krylovas

a la Pranciškus Juozapas – tai žandenos žemiau ūsų, bet švariai nuskustas smakras, pavyzdžiai – imperatorius Pranciškus Juozapas I, Michailas Skobelevas;


Austrijos iperatorius Pranciškus Juozapas I

favoris – skruotus įrėminančios trumpos ir siauros žandenos. Toks įvaizdis buvo vyriškos šukuosenos, pavadinimu „išgąsdinta pelėda“ dalis. Jas nešiojo V. Denisovas, dekabristas P. Pestelis;


 Generolas majoras Vasilijus Denisovas

friendly mutton chops – suaugusios žandenos, kurios vešėjo ant skruostų ir dalies žandikaulio, o virš viršutinės lūpos susijungdavo ūsais. Smakras turi būti nuskustas. Tokiomis puošėsi imperatorius Aleksandras II.


Imperatorius Aleksandras I