Paprotys vilkėti juodus drabužius mirus artimam
žmogui yra labai senas. Jo ištakų galima ieškoti senovės Romoje
- gedulo laikotarpiu romėnai dėvėdavo toga pulla, pasiūtą
iš tamsiai dažyto vilnonio audinio.
XIX a. Europos, o ypač Anglijos aukštuomenėje
gedulas virto griežtų taisyklių rinkiniu. Buvo reglamentuota ne
tik jo trukmė, bet ir drabužių ansambliai. Moterys vilkėdavo
juodus, slepiančius figūrą drabužius ir dengdavo veidus juodo
krepo šydais. Gedulo papuošalai dažniausiai gaminti iš ketaus, o
turtingieji galėjo nešioti kamėjas ar medalionus su mirusiojo
plaukų sruoga.
Kiek turėjo trukti gedulas, priklausė nuo to, kas
mirė: jei žmona – 1 metai, tėvai – 1 metai, iš jų 6 mėnesius
gilus gedulas, o likusius 6 mėnesius – pusiau gedulas, seneliai –
6 mėnesiai, iš jų 3 mėnesius gilus gedulas, likusius 3 mėnesius
– pusiau gedulas, dėl tolimų giminaičių mirties gedulingus
drabužius dėvėti pagal pageidavimą, o vaikus iki 12 metų
rengdavo gedulingai tik mirus jų tėvams arba seneliams.
Padori našlė vilkėjo gedulo drabužius ketverius
metus po vyro mirties, o jei norėdavo pati – ir visą gyvenimą.
Didelė nepagarba mirusiajam - pradėti nešioti įprastą aprangą
anksčiau nei baigsis gedulas. Dar blogiau, jei našlė buvo jauna ir
patraukli – visuomenė tai traktavo kaip paleistuvystę.
Nuo niūrios varnos įvaizdžio moteris gelbėjo
tai, kad gedulas skirstytas į dvi rūšis – gilus ir paprastas
(pusiau gedulas). Gilaus gedulo drabužiai buvo nykūs ir juodi,
paprastas gedulas leido dėvėti alyvinės, pilkos ir levandų
spalvos apdarus.
XIX a. pusiau gedulingos suknelės
