XIX a. pusiau gedulingos suknelės

Paprotys vilkėti juodus drabužius mirus artimam žmogui yra labai senas. Jo ištakų galima ieškoti senovės Romoje - gedulo laikotarpiu romėnai dėvėdavo toga pulla, pasiūtą iš tamsiai dažyto vilnonio audinio. 

XIX a. Europos, o ypač Anglijos aukštuomenėje gedulas virto griežtų taisyklių rinkiniu. Buvo reglamentuota ne tik jo trukmė, bet ir drabužių ansambliai. Moterys vilkėdavo juodus, slepiančius figūrą drabužius ir dengdavo veidus juodo krepo šydais. Gedulo papuošalai dažniausiai gaminti iš ketaus, o turtingieji galėjo nešioti kamėjas ar medalionus su mirusiojo plaukų sruoga.   

Kiek turėjo trukti gedulas, priklausė nuo to, kas mirė: jei žmona – 1 metai, tėvai – 1 metai, iš jų 6 mėnesius gilus gedulas, o likusius 6 mėnesius – pusiau gedulas, seneliai – 6 mėnesiai, iš jų 3 mėnesius gilus gedulas, likusius 3 mėnesius – pusiau gedulas, dėl tolimų giminaičių mirties gedulingus drabužius dėvėti pagal pageidavimą, o vaikus iki 12 metų rengdavo gedulingai tik mirus jų tėvams arba seneliams.

Padori našlė vilkėjo gedulo drabužius ketverius metus po vyro mirties, o jei norėdavo pati – ir visą gyvenimą. Didelė nepagarba mirusiajam - pradėti nešioti įprastą aprangą anksčiau nei baigsis gedulas. Dar blogiau, jei našlė buvo jauna ir patraukli – visuomenė tai traktavo kaip paleistuvystę.

Nuo niūrios varnos įvaizdžio moteris gelbėjo tai, kad gedulas skirstytas į dvi rūšis – gilus ir paprastas (pusiau gedulas). Gilaus gedulo drabužiai buvo nykūs ir juodi, paprastas gedulas leido dėvėti alyvinės, pilkos ir levandų spalvos apdarus.

XIX a. pusiau gedulingos suknelės