Senosios norvegų
kultūros dalis buvo ypatinga laidojimo ceremonija – mirusįjį
paguldydavo į valtį, įdėdavo įvairių daiktų, kurių jam
prireiktų pomirtiniame gyvenime, kai kuriais atvejais netgi aukodavo
vergus. „Bagažas į aną pasaulį“ priklausė nuo žmogaus
socialinio statuso ir turtinės padėties.
Šio papročio
egzistavimą vikingų kultūroje patvirtina archeologiniai radiniai,
runų akmenys, taip pat islandų sagos ir senoji norvegų poezija.
Norvegai mirusiuosius laidojo dviem būdais – arba sudegindavo
valtyje (ežere, upėje, jūroje), arba „užkasdavo akmeniniame
laive“. Skirtingai nuo laidojimo vandenyje, antroji ceremonija
vykdavo ant žemės – kūną laidodavo laivo formos pilkapyje iš
žemės ir akmenų. Tokie pilkapiai daugiausiai randami šiaurės
Vokietijoje ir Skandinavijoje, jų yra ir Baltijos valstybėse.
Sir Frank Dicksee paveikslas iš Mančesterio meno galerijos „Vikingo laidotuvės“, 1893 m.
Visgi pagal
skandinaviškus papročius mirusiuosius dažniau sudegindavo. Apeigų
metu jie (tiek vyrai, tiek moterys) gaudavo daug dovanų pomirtiniam
gyvenimui – puodų, ginklų, drabužių, papuošalų. Žmonių
aukojimas užtikrindavo, kad ir anapus jų šeimininkas turės tarnų.
Senovės norvegai galėjo
nuspręsti, kaip vyks jų laidotuvės, dar būdami gyvi. Šią
galimybę labiausiai įtakojo laisva valia ir teisė rinktis, todėl
buvo galima atsisakyti sudeginimo po mirties.
Norvegų pilkapis Vesterose, Švedijoje
Aukos mirusiesiems irgi buvo skirtingos – tai
priklausė nuo padėties visuomenėje ir turėto užsiėmimo. Laisvam
žmogui aukodavo ginklus ir jojimo reikmenis, jei mirusysis vertėsi
kalvyste – kalvio įrankius. Moterims paprastai aukodavo papuošalus
ir namų ūkio rakandus.
