2015 m. rugpjūčio 24 d., pirmadienis

Vikingų mirties ritualai

Senosios norvegų kultūros dalis buvo ypatinga laidojimo ceremonija – mirusįjį paguldydavo į valtį, įdėdavo įvairių daiktų, kurių jam prireiktų pomirtiniame gyvenime, kai kuriais atvejais netgi aukodavo vergus. „Bagažas į aną pasaulį“ priklausė nuo žmogaus socialinio statuso ir turtinės padėties.


Šio papročio egzistavimą vikingų kultūroje patvirtina archeologiniai radiniai, runų akmenys, taip pat islandų sagos ir senoji norvegų poezija. Norvegai mirusiuosius laidojo dviem būdais – arba sudegindavo valtyje (ežere, upėje, jūroje), arba „užkasdavo akmeniniame laive“. Skirtingai nuo laidojimo vandenyje, antroji ceremonija vykdavo ant žemės – kūną laidodavo laivo formos pilkapyje iš žemės ir akmenų. Tokie pilkapiai daugiausiai randami šiaurės Vokietijoje ir Skandinavijoje, jų yra ir Baltijos valstybėse.


Sir Frank Dicksee paveikslas iš Mančesterio meno galerijos „Vikingo laidotuvės“, 1893 m. 

Visgi pagal skandinaviškus papročius mirusiuosius dažniau sudegindavo. Apeigų metu jie (tiek vyrai, tiek moterys) gaudavo daug dovanų pomirtiniam gyvenimui – puodų, ginklų, drabužių, papuošalų. Žmonių aukojimas užtikrindavo, kad ir anapus jų šeimininkas turės tarnų.
Senovės norvegai galėjo nuspręsti, kaip vyks jų laidotuvės, dar būdami gyvi. Šią galimybę labiausiai įtakojo laisva valia ir teisė rinktis, todėl buvo galima atsisakyti sudeginimo po mirties.


Norvegų pilkapis Vesterose, Švedijoje

Aukos mirusiesiems irgi buvo skirtingos – tai priklausė nuo padėties visuomenėje ir turėto užsiėmimo. Laisvam žmogui aukodavo ginklus ir jojimo reikmenis, jei mirusysis vertėsi kalvyste – kalvio įrankius. Moterims paprastai aukodavo papuošalus ir namų ūkio rakandus.