2015 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Sovietų ir nacių propagandos plakatai: kas nuo ko kopijavo?

„Propagandoje aš įžvelgiau priemonę, kuria marksistinės socialistinės organizacijos naudojasi tiesiog meistriškai. Seniai įsitikinau, kad teisingas šio ginklo panaudojimas yra pats tikriausias menas ir kad buržuazinės partijos visiškai nemoka juo naudotis“. 

Būtent tokius žodžius 1924 metais savo knygoje „Mein Kampf“ įrašė Adolfas Hitleris ir ši jo frazė puikiai įrodo, kad tobulindami savąjį visuomenės apdorojimo arsenalą naciai rėmėsi sovietų sukaupta patirtimi. Viena iš tokių vizualinės propagandos formų buvo plakatai, kurių kūrimui tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Trečiajame reiche buvo skiriamas milžiniškas dėmesys.


Manoma, kad visiems pažįstamas plakato žanras kilo iš reklaminių XIX a. afišų. Tiesa, sunku nustatyti tą momentą, kai ant stulpų ar pastatų sienų klijuojami, dažniausiai apie būsimus renginius informuojantys bei gražiais piešiniais iliustruoti skelbimai virto pirmaisiais plakatais. Iš pradžių plakatai kurti privačių užsakovų iniciatyva: jų pagalba dažniausiai reklamuoti tam tikri produktai. Valstybės suvokia plakatų naudą tik XX a. pradžioje, o ypač – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. 

Būtent karas atvėrė plačias plakatų panaudojimo galimybes: jų pagalba agituota eiti savanoriu į kariuomenę, ugdytas patriotizmas, pašiepiamas ir netgi demonizuojamas priešas. Tačiau totali ideologinė „plakatizacija“ – tipiškas 1917 m. perversmą Rusijoje įvykdžiusių bolševikų išradimas, kurie bene pirmieji atkreipė rimtesnį dėmesį į stiprų vaizdinės propagandos poveikį masėms. 


Politinio plakato žanro išpopuliarėjimą Sovietų Rusijoje sąlygojo nedidelis gyventojų raštingumo lygis. Laikraščius skaitė nedaugelis, raudonieji oratoriai suspėdavo ne visur, o štai ryškūs ir vaizdingi plakatai, kurių reikšmę galima suprasti net nemokant perskaityti užrašo, galėjo būti greitai išplatinti bei išklijuoti visose pakampėse. Savos propagandos sklaidai, kaip ir ginklavimuisi, bolševikai netaupė, o jei plakatų trūko – tiesiog paišė juos ant sienų trafaretų pagalba.

Sovietai nuolat tobulino savo plakatų stilistiką, pasitelkdami komunizmo idėjoms simpatizuojančius dailininkus, karikatūrų kūrėjus, skambaus žodžio meistrus. Plakatuose dažniausiai fiksuota stipri emocija, ryžtas, tiesioginis veiksmas, didelis dėmesys buvo skiriamas tiek spalvinei gamai, tiek šriftui, tiek proporcijoms. Stalino laikais plakatai virto neatsiejamais sovietinio žmogaus gyvenimo palydovais: jie kabojo kiekvienoje gatvėje, įstaigoje, laiptinėje.


Vizualinį savo judėjimo įvaizdį naciai gludino nuo pat pirmųjų veiklos dienų. Iš pradžių ne itin išvaizdžius, įgūdžių stokojančia ranka paišytus plakatus bei skrajutes ilgainiui pakeičia profesionalių partinių dailininkų darbai.

Be jokios abejonės į Hitlerio raginimą imti pavyzdį iš socialistų bei marksistų buvo atsižvelgta: kai kurie nacių Vokietijoje išleisti plakatai taip primena maždaug tuo pat metu leidžiamus sovietinės propagandos šedevrus, kad sunku vienareikšmiškai pasakyti – kas nuo ko kopijavo ir kas kam darė įtaką. 


Visų propagandinių plakatų, skrajučių, brošiūrų leidybą kuravo Josepho Goebbelso vadovaujama propagandos ministerija. Ji skelbė konkursus, teikė užsakymus plakatų projektams bei skirstė spausdintą produkciją po visas Trečiojo reicho sritis. Kaip ir sovietiniai, nacių kurti plakatai iš esmės taikė į kelias stiprias žmogui būdingas emocijas, iš kurių viena – begalinis idealizavimas (aukštinamas fiureris, Vokietija, arijai, partija, kariuomenė), kitą – begalinė neapykanta (komunistams, liberalams, demokratams, žydams).

Kiekvienas naujo plakato projektas turėjo būti patvirtintas propagandos tarnybų klerkų, o kuriant tekstus, visai kaip ir mūsų laikais, naudotasi stipriausią emocinį užtaisą turinčiais raktiniais žodžiais bei sąvokomis. Dizaineriai eksperimentavo su spalvomis, teksto dydžiu, kompozicija. Plakatų eskizai buvo kruopščiai tyrinėjami: patvirtinami arba atmetami. 


Nacių propagandos metodiką tyrinėjęs amerikiečių istorikas bei knygų autorius Robertas Edwinas Herzsteinas rašo, kad partiniai kiekvieno regiono vadovai Goebbelso vadovaujamai žinybai turėjo pateikti ataskaitas apie propagandos poveikį jų vadovaujamose srityse.

Plakato žanrą propagandos ministras ypač vertino. Juk būtent plakatai, jo žodžiais tariant, buvo pagrindinė nacionalsocialistinės propagandos sklaidos priemonė tais laikais, kuomet radijas ir kinas kovojančiai dėl valdžios partijai buvo neprieinamas. 


Sovietų ir nacių plakatai – iškalbingi rūsčios, žmogui negailestingos epochos liudytojai. Jie buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais, į juos investuotos milžiniškos lėšos. Tačiau net už pačių nekalčiausių plakatinių pionierių bei hitlerjugendinių jaunuolių šypsenų kyšojo grėsmingi totalitarizmo ragai, mirtinai pervėrę milijonus gyvybių.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas
ir asmeniniame tinklaraštyje

***
Totalitarinė simbolika šiame įraše pateikta pažintiniais tikslais ir neturi nieko bendro su bet kokių ideologijų propaganda!