„Propagandoje aš
įžvelgiau priemonę, kuria marksistinės socialistinės
organizacijos naudojasi tiesiog meistriškai. Seniai įsitikinau, kad
teisingas šio ginklo panaudojimas yra pats tikriausias menas ir kad
buržuazinės partijos visiškai nemoka juo naudotis“.
Būtent tokius žodžius 1924 metais savo knygoje
„Mein Kampf“ įrašė Adolfas Hitleris ir ši jo frazė puikiai
įrodo, kad tobulindami savąjį visuomenės apdorojimo arsenalą
naciai rėmėsi sovietų sukaupta patirtimi. Viena iš tokių
vizualinės propagandos formų buvo plakatai, kurių kūrimui tiek
Sovietų Sąjungoje, tiek Trečiajame reiche buvo skiriamas
milžiniškas dėmesys.
Manoma, kad visiems pažįstamas plakato žanras
kilo iš reklaminių XIX a. afišų. Tiesa, sunku nustatyti tą
momentą, kai ant stulpų ar pastatų sienų klijuojami, dažniausiai
apie būsimus renginius informuojantys bei gražiais piešiniais
iliustruoti skelbimai virto pirmaisiais plakatais. Iš pradžių
plakatai kurti privačių užsakovų iniciatyva: jų pagalba
dažniausiai reklamuoti tam tikri produktai. Valstybės suvokia
plakatų naudą tik XX a. pradžioje, o ypač – prasidėjus
Pirmajam pasauliniam karui.
Būtent karas atvėrė plačias plakatų panaudojimo
galimybes: jų pagalba agituota eiti savanoriu į kariuomenę,
ugdytas patriotizmas, pašiepiamas ir netgi demonizuojamas priešas.
Tačiau totali ideologinė „plakatizacija“ – tipiškas 1917 m.
perversmą Rusijoje įvykdžiusių bolševikų išradimas, kurie bene
pirmieji atkreipė rimtesnį dėmesį į stiprų vaizdinės
propagandos poveikį masėms.
Politinio plakato žanro išpopuliarėjimą Sovietų
Rusijoje sąlygojo nedidelis gyventojų raštingumo lygis.
Laikraščius skaitė nedaugelis, raudonieji oratoriai suspėdavo ne
visur, o štai ryškūs ir vaizdingi plakatai, kurių reikšmę
galima suprasti net nemokant perskaityti užrašo, galėjo būti
greitai išplatinti bei išklijuoti visose pakampėse. Savos
propagandos sklaidai, kaip ir ginklavimuisi, bolševikai netaupė, o
jei plakatų trūko – tiesiog paišė juos ant sienų trafaretų
pagalba.
Sovietai nuolat tobulino savo plakatų stilistiką,
pasitelkdami komunizmo idėjoms simpatizuojančius dailininkus,
karikatūrų kūrėjus, skambaus žodžio meistrus. Plakatuose
dažniausiai fiksuota stipri emocija, ryžtas, tiesioginis veiksmas,
didelis dėmesys buvo skiriamas tiek spalvinei gamai, tiek šriftui,
tiek proporcijoms. Stalino laikais plakatai virto neatsiejamais
sovietinio žmogaus gyvenimo palydovais: jie kabojo kiekvienoje
gatvėje, įstaigoje, laiptinėje.
Vizualinį savo judėjimo įvaizdį
naciai gludino nuo pat pirmųjų veiklos dienų. Iš pradžių ne
itin išvaizdžius, įgūdžių stokojančia ranka paišytus plakatus
bei skrajutes ilgainiui pakeičia profesionalių partinių dailininkų
darbai.
Be jokios abejonės į Hitlerio raginimą imti
pavyzdį iš socialistų bei marksistų buvo atsižvelgta: kai kurie
nacių Vokietijoje išleisti plakatai taip primena maždaug tuo pat
metu leidžiamus sovietinės propagandos šedevrus, kad sunku
vienareikšmiškai pasakyti – kas nuo ko kopijavo ir kas kam darė
įtaką.
Visų propagandinių plakatų, skrajučių, brošiūrų
leidybą kuravo Josepho Goebbelso vadovaujama propagandos
ministerija. Ji skelbė konkursus, teikė užsakymus plakatų
projektams bei skirstė spausdintą produkciją po visas Trečiojo
reicho sritis. Kaip ir sovietiniai, nacių kurti plakatai iš esmės
taikė į kelias stiprias žmogui būdingas emocijas, iš kurių
viena – begalinis idealizavimas (aukštinamas fiureris, Vokietija,
arijai, partija, kariuomenė), kitą – begalinė neapykanta
(komunistams, liberalams, demokratams, žydams).
Kiekvienas naujo plakato projektas turėjo būti
patvirtintas propagandos tarnybų klerkų, o kuriant tekstus, visai
kaip ir mūsų laikais, naudotasi stipriausią emocinį užtaisą
turinčiais raktiniais žodžiais bei sąvokomis. Dizaineriai
eksperimentavo su spalvomis, teksto dydžiu, kompozicija. Plakatų
eskizai buvo kruopščiai tyrinėjami: patvirtinami arba atmetami.
Nacių propagandos metodiką tyrinėjęs amerikiečių
istorikas bei knygų autorius Robertas Edwinas Herzsteinas rašo, kad
partiniai kiekvieno regiono vadovai Goebbelso vadovaujamai žinybai
turėjo pateikti ataskaitas apie propagandos poveikį jų
vadovaujamose srityse.
Plakato žanrą propagandos ministras ypač vertino.
Juk būtent plakatai, jo žodžiais tariant, buvo pagrindinė
nacionalsocialistinės propagandos sklaidos priemonė tais laikais,
kuomet radijas ir kinas kovojančiai dėl valdžios partijai buvo
neprieinamas.
Sovietų ir nacių plakatai – iškalbingi rūsčios,
žmogui negailestingos epochos liudytojai. Jie buvo spausdinami
šimtatūkstantiniais tiražais, į juos investuotos milžiniškos
lėšos. Tačiau net už pačių nekalčiausių plakatinių pionierių
bei hitlerjugendinių jaunuolių šypsenų kyšojo grėsmingi
totalitarizmo ragai, mirtinai pervėrę milijonus gyvybių.
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas
ir asmeniniame tinklaraštyje
***
Totalitarinė simbolika šiame įraše pateikta pažintiniais tikslais ir neturi nieko bendro su bet kokių ideologijų propaganda!
