Skandalingiausi XIX a. erotiniai literatūros kūriniai

Ažiotažas, kurį sukėlė romanas „50 pilkų atspalvių“ tik patvirtina nuomonę, kad šiuolaikinis skaitytojas trokšta atvirų scenų ir nori būti šokiruotas.

Mažai kas žino, kad geriausi erotiniai literatūros kūriniai buvo parašyti dar Viktorijos laikais ir neretai atvirumu pranoko šiuolaikinius. Nepaisant išorinio šaltumo ir pedantiškumo, anglai puikiai išmanė meilės meną – juk skaitė ne vien Dikenso ar Bairono kūrybą.

1893 m. išleistas romanas „Gynecocracy“ buvo pripažintas geriausiu Viktorijos epochos erotiniu romanu. Kritikų teigimu, knygoje puikiai vaizduojami anglų slapti troškimai. Autorius aprašo chrestomatines situacijas, pvz. vyrai persirengia moteriškais drabužiais ir vaidina guvernantes. Aptarnaudami savo „mokines“ pildo visus jų kaprizus, net ir pačius įžūliausius.

Eilėraščių rinkinys „The Whippingham Papers“, 1887 m. - jų autorius Algernon Charles Swinbure, o turinys – sadomazochistinis. Daugumoje šmaikščių poemų autorius aprašo fizines bausmes, kurias patirdavo jaunuoliai mokyklose. Šis rinkinys sulaukė didelio vyriškos lyties atstovų dėmesio, matyt, prisiminimai apie rykštes giliai įsirėžė į atmintį.

1881 m. romanas „The Mysteries of Verbena House“ - tai gausiai iliustruotas dvitomis kūrinys, kurio autorių įkvėpė anglų meilė disciplinai ir tvarkai. Siužetinės linijos pagrindas vėliau tapo klasikiniu – internato direktorė negali sutramdyti išdykusių mokinių ir pasitelkia į pagalbą griežtą mokytoją. Jis mielai „baudžia“ prasikaltusias nimfetes.

Romanas „The Lustful Turk“ („Geidulingasis turkas“), 1828 m. - jo autorių įkvėpė tuometinių skaitytojų žavėjimasis egzotiškomis šalimis ir tradicijomis. Pagrindinė herojė – anglė, kuri papuolė į turkų sultono haremą ir turi tenkinti visus jo įgeidžius. Romano forma epistolinė, jis sudarytas iš seksualinės vergės laiškų. Kūrinys buvo beprotiškai populiarus, keletą kartų perleistas XX a. ir netgi ekranizuotas.

Romanas „The Autobiography of a Flea“ („Blusos autobiografija“), 1887 m. - jį galima pavadinti vienu iš drąsiausių XIX a. satyrinių kūrinių. Autorius - Londono advokatas Stanislas de Rhodes iš pradžių publikavo savo kūrinį anonimiškai. Siužetas paprastas – pagrindinė veikėja blusa gyvena ant „šeimininkės“ kūno ir stebi jos meilės nuotykius.

Novelė „Venus in Furs“, 1870 m. - austrų rašytojas Leopold von Sacher-Masoch yra pripažintas meilės malonumų aprašymo virtuozas. Jo novelė „Venera kailiuose“ iki mūsų dienų yra vienas iš labiausiai skaitomų kūrinių. Pirmą kartą literatūroje aprašomas seksualinis ryšys, kuriame vyras – vergas paklūsta moteriai. Iš esmės, šis kūrinys – lyg mazochizmo plačiaja prasme šauklys, juk terminas atsirado autoriaus pavardės dėka.

Knyga „The Nunnery Tales“, 1866 m. - ši knyga šokiravo skaitytojus ne tik iškrypėliško sekso ir atviromis grupinių orgijų scenomis. Veiksmo vieta – moterų vienuolynas, kur vienuolės ir kunigai gausiai ir su pasitenkinimu „darė nuodėmes“.

Romanas „The Sins of the Cities of the Plain“, 1881 m. - tai pirmas kūrinys, kurio pagrindinis veikėjas yra vyras homoseksualas. Pažymėtina, kad romane minimi ne tik išgalvoti veikėjai, bet ir realios to laikmečio asmenybės. Autorius rašo apie dviejų transvestitų gyvenimą ir jų meilės nuotykius.

1873 – 1876 m. romanas „The Romance of Lust, or Early Experiences“ („Geismo romantika arba ankstyvosios patirtys“) - dauguma to meto erotinių romanų būdavo leidžiami anonimiškai, šis kūrinys – ne išimtis. Knygos autorius William Lazenby sukūrė pasakojimą apie penkiolikmečio vaikino ankstyvąją seksualinę patirtį. Autoriui beveik nėra jokių tabu, nes vaizduojamos sekso scenos ne tik su seserimis, bet ir su kitais jaunuoliais, merginomis ir guvernantėmis.

Erotinis žurnalas „The Pearl“ („Perlas“), 1879-1880 m. - mėnesinį erotinį žurnalą leido tas pats William Lezenby. Jo turinį sudarė erotinio pobūdžio pasakojimai apie aukštuomenės seksualinius nuotykius. Tiesa, šis žurnalas greitai buvo uždarytas, nes leidėjas apkaltinas amoralumu.