Ažiotažas, kurį sukėlė
romanas „50 pilkų atspalvių“ tik patvirtina nuomonę, kad
šiuolaikinis skaitytojas trokšta atvirų scenų ir nori būti
šokiruotas.
Mažai kas žino, kad
geriausi erotiniai literatūros kūriniai buvo parašyti dar
Viktorijos laikais ir neretai atvirumu pranoko šiuolaikinius.
Nepaisant išorinio šaltumo ir pedantiškumo, anglai puikiai išmanė
meilės meną – juk skaitė ne vien Dikenso ar Bairono kūrybą.
1893 m. išleistas
romanas „Gynecocracy“ buvo pripažintas geriausiu Viktorijos
epochos erotiniu romanu. Kritikų teigimu, knygoje puikiai
vaizduojami anglų slapti troškimai. Autorius aprašo chrestomatines
situacijas, pvz. vyrai persirengia moteriškais drabužiais ir
vaidina guvernantes. Aptarnaudami savo „mokines“ pildo visus jų
kaprizus, net ir pačius įžūliausius.
Eilėraščių rinkinys
„The Whippingham Papers“, 1887 m. - jų autorius Algernon Charles
Swinbure, o turinys – sadomazochistinis. Daugumoje šmaikščių
poemų autorius aprašo fizines bausmes, kurias patirdavo jaunuoliai
mokyklose. Šis rinkinys sulaukė didelio vyriškos lyties atstovų
dėmesio, matyt, prisiminimai apie rykštes giliai įsirėžė į
atmintį.
1881 m. romanas „The
Mysteries of Verbena House“ - tai gausiai iliustruotas dvitomis
kūrinys, kurio autorių įkvėpė anglų meilė disciplinai ir
tvarkai. Siužetinės linijos pagrindas vėliau tapo klasikiniu
– internato direktorė negali sutramdyti išdykusių mokinių ir
pasitelkia į pagalbą griežtą mokytoją. Jis mielai „baudžia“
prasikaltusias nimfetes.
Romanas „The Lustful
Turk“ („Geidulingasis turkas“), 1828 m. - jo autorių įkvėpė
tuometinių skaitytojų žavėjimasis egzotiškomis šalimis ir
tradicijomis. Pagrindinė herojė – anglė, kuri papuolė į turkų
sultono haremą ir turi tenkinti visus jo įgeidžius. Romano forma
epistolinė, jis sudarytas iš seksualinės vergės laiškų. Kūrinys
buvo beprotiškai populiarus, keletą kartų perleistas XX a. ir
netgi ekranizuotas.
Romanas „The
Autobiography of a Flea“ („Blusos autobiografija“), 1887 m. -
jį galima pavadinti vienu iš drąsiausių XIX a. satyrinių
kūrinių. Autorius - Londono advokatas Stanislas de Rhodes iš
pradžių publikavo savo kūrinį anonimiškai. Siužetas paprastas –
pagrindinė veikėja blusa gyvena ant „šeimininkės“ kūno ir
stebi jos meilės nuotykius.
Novelė „Venus in Furs“, 1870 m. - austrų rašytojas Leopold von Sacher-Masoch
yra pripažintas meilės malonumų aprašymo virtuozas. Jo novelė
„Venera kailiuose“ iki mūsų dienų yra vienas iš labiausiai
skaitomų kūrinių. Pirmą kartą literatūroje aprašomas
seksualinis ryšys, kuriame vyras – vergas paklūsta moteriai. Iš
esmės, šis kūrinys – lyg mazochizmo plačiaja prasme šauklys,
juk terminas atsirado autoriaus pavardės dėka.
Knyga „The Nunnery
Tales“, 1866 m. - ši knyga šokiravo skaitytojus ne tik
iškrypėliško sekso ir atviromis grupinių orgijų scenomis.
Veiksmo vieta – moterų vienuolynas, kur vienuolės ir kunigai
gausiai ir su pasitenkinimu „darė nuodėmes“.
Romanas „The Sins of
the Cities of the Plain“, 1881 m. - tai pirmas kūrinys, kurio
pagrindinis veikėjas yra vyras homoseksualas. Pažymėtina, kad
romane minimi ne tik išgalvoti veikėjai, bet ir realios to
laikmečio asmenybės. Autorius rašo apie dviejų transvestitų
gyvenimą ir jų meilės nuotykius.
1873 – 1876 m. romanas
„The Romance of Lust, or Early Experiences“ („Geismo romantika
arba ankstyvosios patirtys“) - dauguma to meto erotinių romanų
būdavo leidžiami anonimiškai, šis kūrinys – ne išimtis.
Knygos autorius William Lazenby sukūrė pasakojimą apie
penkiolikmečio vaikino ankstyvąją seksualinę patirtį. Autoriui
beveik nėra jokių tabu, nes vaizduojamos sekso scenos ne tik su
seserimis, bet ir su kitais jaunuoliais, merginomis ir guvernantėmis.
Erotinis žurnalas „The
Pearl“ („Perlas“), 1879-1880 m. - mėnesinį erotinį žurnalą
leido tas pats William Lezenby. Jo turinį sudarė erotinio pobūdžio
pasakojimai apie aukštuomenės seksualinius nuotykius. Tiesa, šis
žurnalas greitai buvo uždarytas, nes leidėjas apkaltinas
amoralumu.
