2015 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Pilių sienų gynyba viduramžiais

Kalbant apie viduramžių karus įprasta manyti, kad jie buvo žiaurūs ir kruvini. Jei pilį užgrobs, visus išžudys, todėl gynybai naudota viskas, kas pakliuvo po ranka. Bet ar taip jau dažnai ant priešų pildavo verdantį aliejų?

Galilėjos Jotapatos miesto gynėjai 67 m. po Kr. pylė karštą aliejų ant romėnų karių. Taip pat karštas aliejus naudotas ir Šimtamečiame kare. 1428-1429 m. Orleano apgulties metu prancūzai juo šiek tiek „palaistė“ anglų kariuomenę.

Apskritai, aliejus buvo per daug brangus produktas, todėl jį naudojo gynybai tik tada, kai nebelikdavo kitų priemonių.

O jų buvo daug - ir pigesnių, ir didesniais kiekiais. Pilies gynėjai „nukrapštydavo“ besiropščiančius priešo karius mėtydami akmenis ar netgi sienų gabalus, pildami verdantį vandenį ir įkaitintą smėlį. Priešus akindavo negesintomis kalkėmis lyg garstyčių dujomis - čia gelbėjo tai, kad su skysčiais sureagavusios negesintos kalkės virsdavo kaustinėmis.

Dar pilių gynėjai naudojo "graikišką ugnį" (dervos, pikio, sieros ir ligroino mišinį), kurią labai sunku užgesinti. 1216 m. Prancūzijoje Bokero pilies gynėjai nuleido nuo sienos viršaus maišą su degančia siera ir nuodingi garai privertė ilgam atsitraukti Raimundo VI kariuomenę.

Bene išradingiausiai pasielgė anglai 905 m. Kai aršūs vikingai apgulė Česterio miestą, jo gyventojai didvyriškai atlaikė puolimą numetę ant priešo avilius su bitėmis.

Orleano apgultis (Vigiles de Charles VII, XV a.)


Viduramžių apsiaustis - gynėjai mėto akmenis, priešas prisidengia skydais ir šaudo iš arbaletų
(Codex Manesse, Ciurichas, 1305-1340 m.)


Dar viena gynybos scena
(Chroniques de France ou de St Denis, Prancūzija, 1332-1350 m.)