2015 m. rugpjūčio 16 d., sekmadienis

Nauja gyvybė senovės Graikijoje

Kiekvienas atėnietis privalėjo turėti vaikų. Tai laikyta norma, todėl visos religijos ir valstybės pajėgos buvo nukreiptos į kovą su bevaikyste. Jeigu asmuo negalėjo susilaukti palikuonių, jis privalėjo įsivaikinti ir už tai gaudavo nemažą valstybės paramą.

Naujagimiui sulaukus 5 arba 7 dienų amžiaus buvo atliekamos amfidromijos („ἀμφιδρόμια“) apeigos. Namų durys puoštos alyvmedžio šakelių vainikais (jei naujagimis – berniukas) arba vilnos girliandomis (jei gimdavo mergaitė). Moterys, prižiūrinčios gimdyvę, atlikdavo ritualinį rankų apiplovimą, o viena iš jų nešdavo naujagimį aplink ugiankurą. Taip vaikas pratintas prie namų kulto.
 
Dešimtą vaiko gyvenimą dieną jam suteikdavo vardą. Tą proga šeima aukodavo dievams ir vėl iškilmingai švęsdavo kartu su giminaičiais bei draugais. Pagal paprotį naujagimis gaudavo dovanų – žaisliukų arba mažų amuletų, kuriuos po to nešiodavo ant kaklo. Šių apeigų atlikimas patvirtindavo, kad tėvas pripažįsta vaiką.
 
Pirmosiomis dienomis po gimimo tėvas turėjo teisę vaiko atsisakyti, jei turėjo abejonių dėl savo tėvystės. Be to, jis galėjo palikti ir jau pripažintą vaiką (tai neretai nutikdavo, jei gimdavo mergaitė). Visuomenė jo per daug nesmerkė. Tiesa, Tėbuose šis paprotys formaliai buvo draudžiamas įstatymais, bet neturtingos šeimos dažnai perduodavo savo vaikus valstybės globai.

Mažųjų helenų žaislai