Kiekvienas atėnietis
privalėjo turėti vaikų. Tai laikyta norma, todėl visos religijos
ir valstybės pajėgos buvo nukreiptos į kovą su bevaikyste.
Jeigu asmuo negalėjo susilaukti palikuonių, jis privalėjo įsivaikinti
ir už tai gaudavo nemažą valstybės paramą.
Naujagimiui sulaukus 5
arba 7 dienų amžiaus buvo atliekamos amfidromijos („ἀμφιδρόμια“)
apeigos. Namų durys puoštos alyvmedžio šakelių vainikais (jei
naujagimis – berniukas) arba vilnos girliandomis (jei gimdavo
mergaitė). Moterys, prižiūrinčios gimdyvę, atlikdavo ritualinį
rankų apiplovimą, o viena iš jų nešdavo naujagimį aplink ugiankurą. Taip vaikas pratintas prie namų
kulto.
Dešimtą vaiko gyvenimą
dieną jam suteikdavo vardą. Tą proga šeima aukodavo dievams ir vėl
iškilmingai švęsdavo kartu su giminaičiais bei draugais. Pagal
paprotį naujagimis gaudavo dovanų – žaisliukų arba mažų
amuletų, kuriuos po to nešiodavo ant kaklo. Šių apeigų atlikimas
patvirtindavo, kad tėvas pripažįsta vaiką.
Pirmosiomis
dienomis po gimimo tėvas turėjo teisę vaiko atsisakyti, jei turėjo abejonių
dėl savo tėvystės. Be to, jis
galėjo palikti ir jau pripažintą vaiką (tai neretai nutikdavo, jei
gimdavo mergaitė). Visuomenė jo per daug nesmerkė. Tiesa,
Tėbuose šis paprotys formaliai buvo draudžiamas įstatymais, bet
neturtingos šeimos dažnai perduodavo savo vaikus valstybės globai.
Mažųjų helenų žaislai
